Žydų gelbėtojai
Vanagas Adolfas
Adolfas VANAGAS
Stefa VANAGAITĖ
Stasė VANAGAITĖ
Janina VANAGAITĖ
Karas padalino Vilniaus gyventojus į dvi dalis – tuos, kurie gyveno mieste ir tuos, kurie neturėjo teisės vaikščioti šaligatviu ir po sunkios darbo dienos, sunkiai vilkdami kojas grįždavo į getą. Jaunam žmogui sunku suprasti, kodėl tavo gimnazijos klasės draugai staiga tampa kitokiais, kodėl su jais negalima susitikinėti kaip anksčiau, laisvalaikiu pasivaikščioti prie Vilnelės ar nueiti kartu į naują kino filmą.
Karo metais Adolfas Vanagas kartu su sesutėmis gyveno Vilniuje, Pylimo gatvėje Nr. 24. Butas buvo antrame aukšte, o pirmame gyveno vokiečių karininkai. Stasė Vanagaitė sužinojusi, kad jos klasės draugės Rachilė Goldšteinaitė ir Mirjam Zyvaitė uždarytos gete, pradėjo ieškoti būdų kaip susisiekti su jomis. Rachilės Goldšteinaitės tėvas buvo rabinu Ukmergėje, o Mirijam į Vilnių atvažiavo iš Švėkšnos. Nepažįstama moteris, kurios paprašė Stasė surado mergaites gete ir perdavė, kad jų laukia Pylimo gatvėje.
Stefanija Vanagaitė tuo metu dirbo Karininkų Ramovėje ir gaudavo duonos kortelių. Karo metu niekas negyveno per daug gerai, bet padėti alkstančiam žmogui Vanagų šeima laikė šventa pareiga. Rytais jauniausioji sesuo Janina atsisėsdavo prie lango į kiemo pusę ir laukdavo, kol pasirodys iš geto ištrūkusios merginos. Ji padėdavo vyresnėms seserims išnešti ir perduoti joms duoną. Taip Rachilė ir Mirjam lankėsi Vanagų namuose pusę metų. Vėliau joms pasisekė pabėgti iš geto ir ryšys nutrūko.
P. Stasė Vanagaitė-Petersovienė dabar gyvena Čikagoje ir yra Pedagoginio lituanistikos instituto direktorė. Savo beletristinę kūrybą spausdino JAV periodikoje, išleido vaizdelius iš lietuvių moksleivių gyvenimo „Nulaužta šaka“.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Stefa VANAGAITĖ
Stasė VANAGAITĖ
Janina VANAGAITĖ
Karas padalino Vilniaus gyventojus į dvi dalis – tuos, kurie gyveno mieste ir tuos, kurie neturėjo teisės vaikščioti šaligatviu ir po sunkios darbo dienos, sunkiai vilkdami kojas grįždavo į getą. Jaunam žmogui sunku suprasti, kodėl tavo gimnazijos klasės draugai staiga tampa kitokiais, kodėl su jais negalima susitikinėti kaip anksčiau, laisvalaikiu pasivaikščioti prie Vilnelės ar nueiti kartu į naują kino filmą.
Karo metais Adolfas Vanagas kartu su sesutėmis gyveno Vilniuje, Pylimo gatvėje Nr. 24. Butas buvo antrame aukšte, o pirmame gyveno vokiečių karininkai. Stasė Vanagaitė sužinojusi, kad jos klasės draugės Rachilė Goldšteinaitė ir Mirjam Zyvaitė uždarytos gete, pradėjo ieškoti būdų kaip susisiekti su jomis. Rachilės Goldšteinaitės tėvas buvo rabinu Ukmergėje, o Mirijam į Vilnių atvažiavo iš Švėkšnos. Nepažįstama moteris, kurios paprašė Stasė surado mergaites gete ir perdavė, kad jų laukia Pylimo gatvėje.
Stefanija Vanagaitė tuo metu dirbo Karininkų Ramovėje ir gaudavo duonos kortelių. Karo metu niekas negyveno per daug gerai, bet padėti alkstančiam žmogui Vanagų šeima laikė šventa pareiga. Rytais jauniausioji sesuo Janina atsisėsdavo prie lango į kiemo pusę ir laukdavo, kol pasirodys iš geto ištrūkusios merginos. Ji padėdavo vyresnėms seserims išnešti ir perduoti joms duoną. Taip Rachilė ir Mirjam lankėsi Vanagų namuose pusę metų. Vėliau joms pasisekė pabėgti iš geto ir ryšys nutrūko.
P. Stasė Vanagaitė-Petersovienė dabar gyvena Čikagoje ir yra Pedagoginio lituanistikos instituto direktorė. Savo beletristinę kūrybą spausdino JAV periodikoje, išleido vaizdelius iš lietuvių moksleivių gyvenimo „Nulaužta šaka“.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997