Žydų gelbėtojai
Banelienė Veronika
VERONIKA BANELIENĖ
ANTANAS BANELIS
JONAS BANELIS
JUOZAS BANELIS
IEVA KUPRIENĖ
POVILAS KUPRYS
Antanas ir Veronika Baneliai karo metais gyveno Pasvalio rajone Ragujų kaime. Turėdami nedidelį ūkį, nuvažiuodavo prekiauti į Pasvalio turgų. Arklius ir vežimus palikdavo pas pažįstamus Pasvalio žydus Davidovičius. Prasidėjus nacių okupacijai, Pasvalio ir apylinkių žydai pirmiausia buvo uždaryti gete, o rugpjūčio pabaigoje 1349 Joniškėlio, Krinčino, Pasvalio, Pumpėnų, Saločių, Vaškų ir Vabalninko žydai buvo nužudyti Žadeikių pušyne už mokyklos, įsikūrusios buvusio dvaro pastate. Išvengti mirties pavyko nedaugeliui. Tarp jų buvo pasvalietė Cipė Davidovičiūtė ir seserys Cipė ir Feiga Todesaitės iš Joniškėlio. Pabėgusios iš duobės, jos pasislėpė Žadeikių mokyklos malkinėje, kur išbuvo tris dienas. Išalkusios ir ištroškusios iš nevilties jos pašaukė pro šalį ėjusią nepažįstamą valstietę. Tai buvo Ieva Kuprienė, tvarkiusi ištremto mokyklos vedėjo gyvulius. Pamačiusi merginas, moteris apsiverkė, viską suprato, davė joms atsigerti, užrakino daržinėje ir pažadėjo kuo nors padėti. Po poros valandų pas merginas atėjo jaunas vyras – tai buvo Ievos Kuprienės sūnus Povilas Kuprys, nešinas portfeliu su maistu. Cipė Davidovičiūtė, pasitikėdama jaunuoliu, prisipažino, kad norėtų patekti pas pažįstamą ūkininką Ragujų kaime – Antaną Banelį. Po kurio laiko Kuprių giminaitis aplinkiniais keliais naktį nuvežė jas link Ragujų ir paliko laukuose prie pat kaimo. Pirma troba, į kurią pasibeldė merginos, ir buvo Banelių. Pamatęs pervargusias, pusnuoges, sutinusiomis kojomis jaunas moteris, Antanas Banelis iš karto sutiko jas priglausti. Iš Leibos Koniuchovskio 1947 m. Feldafingo perkeltųjų asmenų stovykloje užrašytų Cipės Todesaitės (vėliau Melamed) prisiminimų: „Po to, kai geras valstietis davė merginoms pavalgyti, jis nuvedė jas į klėtį ir paguldė miegoti. Viską, ką turėjo, davė joms užsikloti. Merginos miegojo kaip po baisios operacijos – nuo 4 val. nakties iki 4 val po pietų. Kai Antano Banelio sūnus jas pažadino ir davė pavalgyti, merginos suprato, ką joms teko išgyventi. Jos stengėsi kuo geriau ir visokiais būdais Antano Banelio sūnui atsidėkoti ir jį įtikinti, kad sutiktų jas laikyti pas save ir toliau gelbėtų jų gyvybes. Jaunas valstietis buvo geras žmogus ir neįsivaizdavo kaip merginos gali tiek daug išgyventi. Jis jų labai gailėjosi.“
Seserys Todesaitės visus savo drabužius buvo palikusios Joniškėlyje dievobaimingai moteriai Onai Valašinaitei. Su Cipės laiškeliu Jonas Banelis nuvažiavo į Joniškėlį ir parvežė visą vežimą drabužių. Baneliai merginoms tvarte sumūrijo dvigubą sieną, pastatė krosnį, lovas. Į lauką merginos išeidavo naktį. 1944 m. vasarį mirus Antanui Baneliui, merginas toliau globojo šeimos nariai, sūnūs Jonas ir Juozas, maistą Veronika Banelienė joms nešdavo paslėpusi kibiruose, lyg eitų pas gyvulius į tvartą, kad kaimynai nepastebėtų, neįtartų. Kaip vėliau paaiškėjo, kaimynai iš tiesų žinojo, kad pas Banelius gyvena merginos, matė jas, tačiau niekam nepranešė. Pas Banelius merginos išgyveno trejus metus, iki nacių pasitraukimo. Cipė Davidovičiūtė po karo liko gyventi Pasvalyje ir palaikė santykius su gelbėtojais ir jų gimine, o seserys Cipė ir Feiga Todesaitės išvyko į užsienį, gyveno JAV.
ANTANAS BANELIS
JONAS BANELIS
JUOZAS BANELIS
IEVA KUPRIENĖ
POVILAS KUPRYS
Antanas ir Veronika Baneliai karo metais gyveno Pasvalio rajone Ragujų kaime. Turėdami nedidelį ūkį, nuvažiuodavo prekiauti į Pasvalio turgų. Arklius ir vežimus palikdavo pas pažįstamus Pasvalio žydus Davidovičius. Prasidėjus nacių okupacijai, Pasvalio ir apylinkių žydai pirmiausia buvo uždaryti gete, o rugpjūčio pabaigoje 1349 Joniškėlio, Krinčino, Pasvalio, Pumpėnų, Saločių, Vaškų ir Vabalninko žydai buvo nužudyti Žadeikių pušyne už mokyklos, įsikūrusios buvusio dvaro pastate. Išvengti mirties pavyko nedaugeliui. Tarp jų buvo pasvalietė Cipė Davidovičiūtė ir seserys Cipė ir Feiga Todesaitės iš Joniškėlio. Pabėgusios iš duobės, jos pasislėpė Žadeikių mokyklos malkinėje, kur išbuvo tris dienas. Išalkusios ir ištroškusios iš nevilties jos pašaukė pro šalį ėjusią nepažįstamą valstietę. Tai buvo Ieva Kuprienė, tvarkiusi ištremto mokyklos vedėjo gyvulius. Pamačiusi merginas, moteris apsiverkė, viską suprato, davė joms atsigerti, užrakino daržinėje ir pažadėjo kuo nors padėti. Po poros valandų pas merginas atėjo jaunas vyras – tai buvo Ievos Kuprienės sūnus Povilas Kuprys, nešinas portfeliu su maistu. Cipė Davidovičiūtė, pasitikėdama jaunuoliu, prisipažino, kad norėtų patekti pas pažįstamą ūkininką Ragujų kaime – Antaną Banelį. Po kurio laiko Kuprių giminaitis aplinkiniais keliais naktį nuvežė jas link Ragujų ir paliko laukuose prie pat kaimo. Pirma troba, į kurią pasibeldė merginos, ir buvo Banelių. Pamatęs pervargusias, pusnuoges, sutinusiomis kojomis jaunas moteris, Antanas Banelis iš karto sutiko jas priglausti. Iš Leibos Koniuchovskio 1947 m. Feldafingo perkeltųjų asmenų stovykloje užrašytų Cipės Todesaitės (vėliau Melamed) prisiminimų: „Po to, kai geras valstietis davė merginoms pavalgyti, jis nuvedė jas į klėtį ir paguldė miegoti. Viską, ką turėjo, davė joms užsikloti. Merginos miegojo kaip po baisios operacijos – nuo 4 val. nakties iki 4 val po pietų. Kai Antano Banelio sūnus jas pažadino ir davė pavalgyti, merginos suprato, ką joms teko išgyventi. Jos stengėsi kuo geriau ir visokiais būdais Antano Banelio sūnui atsidėkoti ir jį įtikinti, kad sutiktų jas laikyti pas save ir toliau gelbėtų jų gyvybes. Jaunas valstietis buvo geras žmogus ir neįsivaizdavo kaip merginos gali tiek daug išgyventi. Jis jų labai gailėjosi.“
Seserys Todesaitės visus savo drabužius buvo palikusios Joniškėlyje dievobaimingai moteriai Onai Valašinaitei. Su Cipės laiškeliu Jonas Banelis nuvažiavo į Joniškėlį ir parvežė visą vežimą drabužių. Baneliai merginoms tvarte sumūrijo dvigubą sieną, pastatė krosnį, lovas. Į lauką merginos išeidavo naktį. 1944 m. vasarį mirus Antanui Baneliui, merginas toliau globojo šeimos nariai, sūnūs Jonas ir Juozas, maistą Veronika Banelienė joms nešdavo paslėpusi kibiruose, lyg eitų pas gyvulius į tvartą, kad kaimynai nepastebėtų, neįtartų. Kaip vėliau paaiškėjo, kaimynai iš tiesų žinojo, kad pas Banelius gyvena merginos, matė jas, tačiau niekam nepranešė. Pas Banelius merginos išgyveno trejus metus, iki nacių pasitraukimo. Cipė Davidovičiūtė po karo liko gyventi Pasvalyje ir palaikė santykius su gelbėtojais ir jų gimine, o seserys Cipė ir Feiga Todesaitės išvyko į užsienį, gyveno JAV.