Žydų gelbėtojai
Urbanovič (Urbanowicz) Marija
Marija Urbanovič (1906-1988)
Kai 1941 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus gete buvo dalijami ypatingi pažymėjimai, turintieji apginti žydus ir jų šeimas, kepėjui Rožanskiui buvo pasakyta, jog nešdintųsi lauk, jo amatas getui nereikalingas, pažymėjimus gauna tik kvalifikuoti darbininkai. Tapo aišku, kad nereikalingųjų dienos suskaičiuotos.
Rožanskiai prieš išeidami į getą spėjo susitarti su savo kaimyne Marija Urbanovič, jog iškilus neišvengiamos mirties grėsmei, jų keturiolikmetė duktė Cilė ateis slėptis pas ją. Marija puikiai pažinojo mergaitę: šviesiaplaukė, laisvai, be menkiausio akcento kalbanti lenkiškai, ji pritaps prie kitų mirusios sesers vaikų, kuriuos globojo geroji moteris. Kartais užsukdavo pas Mariją Cilės tėveliai Chasė ir Dovydas Rožanskiai, pasimatydavo su Cile, pernakvodavo. O čia žiūrėk, buvusio lenkų karininko Rimšos šeima ieško nebrangios tarnaitės. Regis, Marija tokią bus aptikusi kaime... Rimšos naująja tarnaite liko patenkinti, kaip tik tokios darbščios, paklusnios jie ir pageidavo. Patiko, kad Česia (taip pavadino Čilę) nekėlė kojos iš namų, visą laiką buvo virtuvėje arba savo kamarėlėje. Susigūžusi, ji klausėsi, kas vyksta namuose. Rimšos žydų nemėgo, vienas kitam pasakojo, kokia tai sukta ir nedora padermė, kaip jie neapkentė krikščionių, dabartiniai įvykiai tai Dievo bausmė... Česia sandariau užsidarydavo duris, nenorėdavo girdėti tokių neteisingų šnekų. Retsykiais užeidavo Marija, paklausta apie tėvelius atsidusdavo, įdėmiai pažvelgdavo jai į akis ir nukreipdavo kalbą kitur. Tačiau kartą baisiausiai susijaudinęs Rimša atėjo pas Mariją. Ką čia, pani, įtaisei ant mūsų galvų, mes prašėme tarnaitės, o tamsta atsiuntei mirtį. Esame katalikai, gailime visų žmonių, bet taip negalima, tai pražūtis visiems, tą žydukę visa gatvė žino. Kaip, pani, galėjai. Prašome kuo greičiausiai ją atsiimti.
Vėl pasakė Marija, neimk į širdį, gyvenome ir gyvensime. Paėmė už rankos Cilę ir nusivedė sutemus pas save, liepė niekam nesirodyti. Grįžo anksti rytą švytinčiomis akimis. Yra, yra dar gerų žmonių, giminės priglobs, tik niekam nesakyk, kad esi Cilė — Česia ir viskas.
Išties geri Marijos giminės. Gal visi būtų gražiai gyvenę ir sulaukę šviesių dienų, jei ne žmonės. Vieną gražią dieną paklausė, kaip ten jaučiasi jūsų Chaika, velniškas apsimetimas, iš tolo neatskirsi nuo mūsų mergaičių.
Aptemęs moters veidas, akyse siaubas, ką tik šnekėjosi su žydelka, laikė ją už rankos. Kad nė kojos jos čia nebūtų...
Vėl atskubėjo pas užmiesčio gimines Marija, vėl paėmė Cilę už rankos, vėl sakė, gyvenome mudvi ir gyvensime, turiu giminių dar toliau, už šimto kilometrų, ten joks garsas jų nepasieks, gyvensi kaip Dievo užanty. Ir vėl priglobė Cilę geri žmonės, vėl rūpinosi, tausojo Vilniaus panelę.
Ir vėl atėjo Marija, vedė Cilę dar toliau nuo Vilniaus, nuo „gerų žmonių".
Visur ją priėmė kaip giminę, savo žmogų, tačiau kai kas pakuždėdavo „žydukė ji", bodėdavosi, kratėsi... Tuomet ateidavo Marija ir vesdavo dar toliau. Kol nebuvo kur vesti, toliau frontas. Dingo Cilė kaip į vandenį. Marija jau galvojo, kad jos globotinės nebėra gyvųjų tarpe, kai atėjo laiškas iš Izraelio, Cilė kvietė pas save, kur gyvena vien geri žmonės, kurie neužmiršta gerų darbų, kur Marija galės gyventi kiek nori... Atsiduso Marija, kur aš trauksiu iš savo krašto, kokie bebūtų žmonės, bet tai mano kūnas ir kraujas. Bet pasisvečiuoti neatsisakė.
Taip jos susitiko paskutinį kartą toje žemėje, kur Cilę atvedė, už rankos paėmusi, geroji Marija Urbanovič.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Kai 1941 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus gete buvo dalijami ypatingi pažymėjimai, turintieji apginti žydus ir jų šeimas, kepėjui Rožanskiui buvo pasakyta, jog nešdintųsi lauk, jo amatas getui nereikalingas, pažymėjimus gauna tik kvalifikuoti darbininkai. Tapo aišku, kad nereikalingųjų dienos suskaičiuotos.
Rožanskiai prieš išeidami į getą spėjo susitarti su savo kaimyne Marija Urbanovič, jog iškilus neišvengiamos mirties grėsmei, jų keturiolikmetė duktė Cilė ateis slėptis pas ją. Marija puikiai pažinojo mergaitę: šviesiaplaukė, laisvai, be menkiausio akcento kalbanti lenkiškai, ji pritaps prie kitų mirusios sesers vaikų, kuriuos globojo geroji moteris. Kartais užsukdavo pas Mariją Cilės tėveliai Chasė ir Dovydas Rožanskiai, pasimatydavo su Cile, pernakvodavo. O čia žiūrėk, buvusio lenkų karininko Rimšos šeima ieško nebrangios tarnaitės. Regis, Marija tokią bus aptikusi kaime... Rimšos naująja tarnaite liko patenkinti, kaip tik tokios darbščios, paklusnios jie ir pageidavo. Patiko, kad Česia (taip pavadino Čilę) nekėlė kojos iš namų, visą laiką buvo virtuvėje arba savo kamarėlėje. Susigūžusi, ji klausėsi, kas vyksta namuose. Rimšos žydų nemėgo, vienas kitam pasakojo, kokia tai sukta ir nedora padermė, kaip jie neapkentė krikščionių, dabartiniai įvykiai tai Dievo bausmė... Česia sandariau užsidarydavo duris, nenorėdavo girdėti tokių neteisingų šnekų. Retsykiais užeidavo Marija, paklausta apie tėvelius atsidusdavo, įdėmiai pažvelgdavo jai į akis ir nukreipdavo kalbą kitur. Tačiau kartą baisiausiai susijaudinęs Rimša atėjo pas Mariją. Ką čia, pani, įtaisei ant mūsų galvų, mes prašėme tarnaitės, o tamsta atsiuntei mirtį. Esame katalikai, gailime visų žmonių, bet taip negalima, tai pražūtis visiems, tą žydukę visa gatvė žino. Kaip, pani, galėjai. Prašome kuo greičiausiai ją atsiimti.
Vėl pasakė Marija, neimk į širdį, gyvenome ir gyvensime. Paėmė už rankos Cilę ir nusivedė sutemus pas save, liepė niekam nesirodyti. Grįžo anksti rytą švytinčiomis akimis. Yra, yra dar gerų žmonių, giminės priglobs, tik niekam nesakyk, kad esi Cilė — Česia ir viskas.
Išties geri Marijos giminės. Gal visi būtų gražiai gyvenę ir sulaukę šviesių dienų, jei ne žmonės. Vieną gražią dieną paklausė, kaip ten jaučiasi jūsų Chaika, velniškas apsimetimas, iš tolo neatskirsi nuo mūsų mergaičių.
Aptemęs moters veidas, akyse siaubas, ką tik šnekėjosi su žydelka, laikė ją už rankos. Kad nė kojos jos čia nebūtų...
Vėl atskubėjo pas užmiesčio gimines Marija, vėl paėmė Cilę už rankos, vėl sakė, gyvenome mudvi ir gyvensime, turiu giminių dar toliau, už šimto kilometrų, ten joks garsas jų nepasieks, gyvensi kaip Dievo užanty. Ir vėl priglobė Cilę geri žmonės, vėl rūpinosi, tausojo Vilniaus panelę.
Ir vėl atėjo Marija, vedė Cilę dar toliau nuo Vilniaus, nuo „gerų žmonių".
Visur ją priėmė kaip giminę, savo žmogų, tačiau kai kas pakuždėdavo „žydukė ji", bodėdavosi, kratėsi... Tuomet ateidavo Marija ir vesdavo dar toliau. Kol nebuvo kur vesti, toliau frontas. Dingo Cilė kaip į vandenį. Marija jau galvojo, kad jos globotinės nebėra gyvųjų tarpe, kai atėjo laiškas iš Izraelio, Cilė kvietė pas save, kur gyvena vien geri žmonės, kurie neužmiršta gerų darbų, kur Marija galės gyventi kiek nori... Atsiduso Marija, kur aš trauksiu iš savo krašto, kokie bebūtų žmonės, bet tai mano kūnas ir kraujas. Bet pasisvečiuoti neatsisakė.
Taip jos susitiko paskutinį kartą toje žemėje, kur Cilę atvedė, už rankos paėmusi, geroji Marija Urbanovič.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005