Žydų gelbėtojai
Tekorius Antanas
/.../ Man labai gaila, kad aš savo straipsnyje „Jų negalima užmiršti“ neaprašiau plačiai Tamstos didvyriškumo ir kilnumo, o tik paminėjau pavardę ir vardą. Aš galvojau, kad ir vyras parašys atskirą straipsnį, bet jis nespėjo.
Golda
Deja, nebespėjo ir Golda Perienė. Kitaip būtų parašiusi, kaip jos draugė Lidija buvo atbėgusi pas Antaną Tekorių, savo svainį, ir paprašė, kad padėtų gelbėti iš geto Perų šeimą. Kaip Antanas, ilgai nesvarstęs, puolė veikti, kaip jam pavyko papirkti gestapo karininką ir išlaisvinti Kauno vyriausiąjį architektą Jokūbą Perą ir jo vyresnįjį sūnų Joramą... Kaip nelengva buvo įsodinti Perą su sūnumi į traukinį, o juk reikėjo išgabenti atokiau nuo Kauno. Kaip pakeliui traukinio palydovas šnairavo i juodaakį, tamsaus gymio architektą ir kaip Antanui teko nuraminti budrų tarnautoją degtinės buteliu. Kaip juodu susidraugavo toje kelionėje ir ryžosi paprastai ir žaismingai išspręsti sudėtingą problemą – perdažė architektui plaukus. Vėliau Antanas Tekorius įtaisė savo naująjį draugą sodininku pas ūkininką Ungėnų kaime. Dirbdamas linų fabrike, Tekorius iš fabriko atveždavo medžiagos, kad J. Peras galėtų ją keisti į maistą.
Antanas Tekorius, devynių amatų meistras, baigęs geodezijos mokslus, dirbo matininku, gerai nusimanė apie sodininkystę, tvarkė savo ūkelį, imdavosi ir juvelyrikos. Geranoriškas ir šviesus žmogus, jis niekam neatsisakydavo padėti, jeigu kas kreipdavosi, tačiau ir principingas buvo.
Vieną vakarą pro duris nepasibeldęs įvirto įkaušęs vyriškis, jam iš kišenės kyšojo kažkas susukta į skudurą. Išvyniodamas savo ryšulėlį, svečias numetė ant grindų sūrį ir pažėrė ant stalo krūvelę kažkokių smulkių daikčiukų. „Padaryk tu man žiedų, noriu sprukti į Vokietiją, juk bolševikas ir vėl ateis“, – įžūliai pareiškė žmogysta. Antanas pasibaisėjo. Jis jau buvo matęs žydų žudynes Plungėje, visam gyvenimui į jo atminti įsirėžė vaizdas, kaip budeliai dalijosi kruvinus drabužius. O štai dabar jam ant stalo pažėrė krūvą su šaknimis išrautų auksinių dantų. Tuo metu į gryčią įėjusi Tekorienė sušuko: „Išeik, prakeiktasis budeli, dink iš akių!“. Antanas teištarė: „Išgama!“. Nuo tol Antanas Tekorius nebetaisė žiedų, nes gal ir jie buvo nulupti nuo kankinių pirštų.
Nenutrūko draugystė ir pokario metais. Antanas Tekorius buvo pirmasis, kuriam Golda Perienė pranešė liūdną žinią apie savo vyro Jokūbo Pero mirtį.
„Prisimenu tamsius okupacijos laikus, kai žmonės buvo sužvėrėję, o tie, kurie liko žmonėmis, iš baimės bijodavo rodyti tikrąjį savo veidą ir laikydavosi nuošaliai, – rašė G. Perienė. – Ir štai tais laikais Jūs, beveik nepažindamas mūsų šeimos, vien iš meilės artimam pasiėmėte mano vyrą ir sūnų, kurie paliko be pastogės, ir jiems tebuvo viena išeitis – grįžti į getą, tai yra į mirties nasrus, ir nusivežėte į kaimą pas save, kur juos globojote ir rūpinotės jais iki pat išvadavimo.
Esu netikinti, bet esu tikra, kad gamta Jums bus gailestinga, kaip ir Jūs buvote mūsų šeimai, kad gyvensite ilgus, ilgus metus, susilaukdamas džiaugsmo iš vaikų ir anūkų. Amžinai dėkinga Golda Perienė.“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Golda
Deja, nebespėjo ir Golda Perienė. Kitaip būtų parašiusi, kaip jos draugė Lidija buvo atbėgusi pas Antaną Tekorių, savo svainį, ir paprašė, kad padėtų gelbėti iš geto Perų šeimą. Kaip Antanas, ilgai nesvarstęs, puolė veikti, kaip jam pavyko papirkti gestapo karininką ir išlaisvinti Kauno vyriausiąjį architektą Jokūbą Perą ir jo vyresnįjį sūnų Joramą... Kaip nelengva buvo įsodinti Perą su sūnumi į traukinį, o juk reikėjo išgabenti atokiau nuo Kauno. Kaip pakeliui traukinio palydovas šnairavo i juodaakį, tamsaus gymio architektą ir kaip Antanui teko nuraminti budrų tarnautoją degtinės buteliu. Kaip juodu susidraugavo toje kelionėje ir ryžosi paprastai ir žaismingai išspręsti sudėtingą problemą – perdažė architektui plaukus. Vėliau Antanas Tekorius įtaisė savo naująjį draugą sodininku pas ūkininką Ungėnų kaime. Dirbdamas linų fabrike, Tekorius iš fabriko atveždavo medžiagos, kad J. Peras galėtų ją keisti į maistą.
Antanas Tekorius, devynių amatų meistras, baigęs geodezijos mokslus, dirbo matininku, gerai nusimanė apie sodininkystę, tvarkė savo ūkelį, imdavosi ir juvelyrikos. Geranoriškas ir šviesus žmogus, jis niekam neatsisakydavo padėti, jeigu kas kreipdavosi, tačiau ir principingas buvo.
Vieną vakarą pro duris nepasibeldęs įvirto įkaušęs vyriškis, jam iš kišenės kyšojo kažkas susukta į skudurą. Išvyniodamas savo ryšulėlį, svečias numetė ant grindų sūrį ir pažėrė ant stalo krūvelę kažkokių smulkių daikčiukų. „Padaryk tu man žiedų, noriu sprukti į Vokietiją, juk bolševikas ir vėl ateis“, – įžūliai pareiškė žmogysta. Antanas pasibaisėjo. Jis jau buvo matęs žydų žudynes Plungėje, visam gyvenimui į jo atminti įsirėžė vaizdas, kaip budeliai dalijosi kruvinus drabužius. O štai dabar jam ant stalo pažėrė krūvą su šaknimis išrautų auksinių dantų. Tuo metu į gryčią įėjusi Tekorienė sušuko: „Išeik, prakeiktasis budeli, dink iš akių!“. Antanas teištarė: „Išgama!“. Nuo tol Antanas Tekorius nebetaisė žiedų, nes gal ir jie buvo nulupti nuo kankinių pirštų.
Nenutrūko draugystė ir pokario metais. Antanas Tekorius buvo pirmasis, kuriam Golda Perienė pranešė liūdną žinią apie savo vyro Jokūbo Pero mirtį.
„Prisimenu tamsius okupacijos laikus, kai žmonės buvo sužvėrėję, o tie, kurie liko žmonėmis, iš baimės bijodavo rodyti tikrąjį savo veidą ir laikydavosi nuošaliai, – rašė G. Perienė. – Ir štai tais laikais Jūs, beveik nepažindamas mūsų šeimos, vien iš meilės artimam pasiėmėte mano vyrą ir sūnų, kurie paliko be pastogės, ir jiems tebuvo viena išeitis – grįžti į getą, tai yra į mirties nasrus, ir nusivežėte į kaimą pas save, kur juos globojote ir rūpinotės jais iki pat išvadavimo.
Esu netikinti, bet esu tikra, kad gamta Jums bus gailestinga, kaip ir Jūs buvote mūsų šeimai, kad gyvensite ilgus, ilgus metus, susilaukdamas džiaugsmo iš vaikų ir anūkų. Amžinai dėkinga Golda Perienė.“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999