Testamentas
Kun. Vlado Kazio Taškūno
Aš, žemiau pasirašęs, Vladas Kazys Taškūnas, Vinco sūnus, darau pakeitimus savo mirties atveju. Mano širdis, po daugiau kaip keturių metų, praleistų Sibiro lageriuose yra visai silpna, todėl staigios mirties galimybė yra beveik neišvengiama.
Neturiu jokio nekilnojamojo turto, nei pinigų banke, nei aukso, nei vertybinių popierių, nei gyvo inventoriaus, nei ūkio padargų. O ir tie būtiniausi dalykai, kaip pavyzdžiui lova, rašomasis stalas, kėdės, knygų etažerė ir kiti daiktai buvo konfiskuoti, kai Maskvos „osoboje sovieščanije“ mane pasmerkė kalėti Sibiro lageryje. Tad neturiu nieko kita, tik drabužius.
Stasė Vaičiulytė visą laiką, kai buvau lageryje, siuntė man siuntinius, nors pati sunkiai dirbo. Todėl jai palieku abu laikrodžius ir drabužius skoloms, jei tokios būtų, apmokėti: pirmiausia sau algą užsimokėti, jei nebus pilnai sumokėta man mirus.
Mano knygas, kurios beveik visos yra anglų ir prancūzų kalba, pasiims tie mano draugai, kuriems esu jas pažadėjęs.
Kai dėl mano laidotuvių, tai jos turi būti be jokios parodos, visai paprastutės: nedažytų lentų karstas tarp keturių žvakių ant „morų“, ne ant katapolio, jokio pamokslo bažnyčioje, nei kalbų prie kapo; jokio paminklo ant kapo, jei būsiu sau pastatęs paminklą, nors vieno žmogaus širdy, to neatstos joks akmens paminklas.
Norėčiau, kad mano karsto kojūgaly būtų įrašas: Teesie Tavo Valia.
Šį testamentą rašau būdamas sveiko proto ir turėdamas pilną sąmonę ir pasirašau:
Vladas Kazys Taškūnas
Laukuva, Rietavo rajonas
1955 metų balandžio 12 d.