Žydų gelbėtojai

Tallat-Kelpša Stanislovas

Jurgis TALLAT-KELPŠA
Stanislovas TALLAT-KELPŠA
Agota TALLAT-KELPŠIENĖ
Antanina TALLAT-KELPŠIENĖ


1941 metų gruodyje Tallat-Kelpšų šeima savo namuose priglaudė Dorą Kaganaitę, kuri prieš karą gyveno Laukuvoje. Ją iš Telšių geto išvedė jos klasės draugas Stasys Šereika ir Julija Uznytė. Netrukus buvo sušaudyti visi Telšių gete likę žydai.
Pradžioje Dora slapstėsi pas Stasio tėvus Zuzaną ir Antaną Šereikas, o prieš pat Šv. Kalėdas ji persikėlė į Tallat-Kelpšų namus. Kai Dorai kildavo pavojus, ji laikinai buvo nuvežama pas Tallat-Kelpšų gimines: Liudvelę ir Zenoną Jaruckus, Algirdą Ukriną Vaitkaičių kaime, pas vaistininką Kajetaną Stropų, Laukuvos valsčiuje pas V. Vaitkų, P. Rocevičių, V. Stirbinskį, R. Šveikauską, M. Gruodį, Žeberų kaime pas Leonorą Kučinskienę. Kartais Dora išeidavo pas poeto Vytauto Mačernio tėvus Šarnelės kaime, mokytojus Alfonsą Gritę, Joną Gedminą.
Po karo Dora Kaganaitė ištekėjo už Jurgio Tallat- Kelpšos ir visą gyvenimą mokytojavo Telšiuose.
Šioje knygoje daugiausia rašoma apie gelbėtojus, o šiuo atveju galima parodyti, kokį nuostabų žmogų išgelbėjo žemaičiai. Mirus Dorai Tallat-Kelpšienei jos buvę mokiniai parašė:
„Gyvenimas – upė didžiausia, giliausia...
Mirtis nusineša asmenybę, bet palieka jos darbus, neišrauna šviesių prisiminimų.
Aš tikiu, kad išėjusieji Anapilin nemiršta tol, kol nors vienas žmogus žemėje juos prisimena, o Jus daug, oi daug kas prisimins.
1951 metais mažo miestelio ir aplinkinių kaimų vaikams buvo smalsu išvysti matematikos mokytoją žydaitę. Rugsėjo pirmąją blizgančiais juodais plaukais ir su juodu kaspinu juose, ryškiai dryžuotu kostiumėliu įžengėte pas mus, penktokus. Jūs buvote jauna ir energinga. Išleidot mus į gyvenimą ir garantavot, kad mes visi užaugsime gerais žmonėmis. Jus džiugino kiekviena išgirsta apie mus gera žinia, nubraukdavot ašarą, jei kam nesisekdavo.
Jūs mylėjot ir ilgėjotės visų savo auklėtinių, lygindavot atskiras laidas, paskutinę laidą vadinot „pagrandukais“, bet vis primindavot, kad mes, pirmieji mokiniai, kaip tie pirmagimiai, – labai arti širdies. Mūsų gyvenimo draugus vadinot „marčiomis“ ir „žentais“, vaikus – „anūkais“.
Kaip tiko Jūsų būdui indėnų patarlė: „Jūs negalite kaltinti žmogaus, jei nesate vaikščioję jo mokasinais“. Todėl neteisdavot mūsų nei kitų, tik padrąsindavot, patardavot.
Jūs tiesiog mylėjot žmones, pažinojot miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojus. Sužinojus apie ligą bėgdavot paklausti, ar negalėtumėt kuo pagelbėti, pažįstamus palydėdavot į amžinąją kelionę. Paklausta, iš kur Jūs taip mokate rūpintis kitais, paprastai atsakydavot: „Aš turiu mylėti žmones, nes jie man padovanojo antrą gyvenimą, ir nežinau, kaip už tai jiems grąžinti skolą...“ Brangi mokytoja, tą skolą savo geranoriškumu, paprastumu grąžinot su kaupu.
„Žmogaus siela – nuostabiausias pasaulio kūrinys“, – teigė Dantė. Prieš septynetą amžių pasakyti poeto žodžiai įkūnyti Jumyse.“
Daug kraupių, bet įdomių mokytojos Doros Tallat-Kelpšienės gyvenimo puslapių galėtų atversti Vokietijoje gyvenantis jos mokslo draugas, gydytojas Stasys Šereika, kuris okupacijos metais išvedė ją iš Telšių geto. Likimas tris dešimtmečius tuos žmones buvo išskyręs, tačiau paskutiniais gyvenimo metais vėl leido jiems bendrauti. Turtingos savo gerumu ir dosnumu širdys visada susitinka...

Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005

Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija