Мaja Berelovičiūtė-Visockaja
LIUDIJIMAS
Aprašau Jums savo istoriją Antrojo pasaulinio karo, tai yra žydų Katastrofos, metais.
Prieš karą mano tėvai – tėvas Icikas Berelovičius (g. 1907 m.), motina Šeina Berelovičienė (g. 1907 m.) ir aš, Maja Berelovičiūtė (g. 1936 m.), – gyvenome Kaune, Italijos gatvėje. Aš buvau vienturtis vaikas. Mano tėvas buvo komunistas, prieš karą dėl politinių pažiūrų buvo nuteistas ir sėdėjo kalėjime. Mama buvo tokių pat pažiūrų, kaip ir mano tėvas, bet į komunistų partiją neįstojo, nes buvo silpnos sveikatos. Iš giminių prieš karą Kaune gyveno tėvo sesuo Ida Šaterienė su vyru Peisachu Šateriu ir dukrele Lenočka ( manau, Lenočka buvo gimusi 1940 metais).
Pirmosiomis karo dienomis mes bandėme bėgti, bet nepavyko, todėl grįžome į savo butą Italijos gatvėje. Po kelių dienų pas mus apsireiškė mano buvusios auklės Paulinos vyras Šimkevičius. Jis buvo policininkas ir atsivedė du vokiečių kareivius, ir jie suėmė mano tėvą. Tėvą pakeltomis rankomis išsivarė iš buto. Mes su mama jį išlydėjome, mama labai verkė, aš stovėjau šalia. Tos minutės įsirėžė visam gyvenimui. Kitą dieną mama gatvėje vėl sutiko tą patį Šimkevičių, ir jis pasakė jai: savo vyro nebepamatysi. Taip ir buvo – tėvą nužudė Kauno IX forte.
Prieš karą mano motina dirbo slaugytoja žydų vaikų prieglaudoje. Tėvas dirbo statybininku. Kai atėjo rusai, 1940 metais tėvą paskyrė avalynės fabriko direktoriumi.
Į getą su mama pasitraukėme su tetos Idos šeima, tai yra su Šateriais. Gete gyvenome Linkuvos gatvėje. Mano teta Ida Šaterienė apie 1942 metus savo dukrelę Lenočką atidavė slėpti lietuviams, kurie gyveno Ugniagesių gatvėje.
Mane iš geto buvo išvedę du kartus. Pirmą kartą išvedė Chana (pavardės nežinau). Buvo iš anksto sutarta su Juze ir Jonu Fedoravičiais, gyvenusiais tame pačiame kieme Ugniagesių gatvėje, kurie slėpė mano pusseserę Lenočką Šaterytę. Fedoravičiai neleisdavo manęs į lauką, kad netyčia kieme nesusitikčiau su Lenočka ir mudvi nepradėtume kalbėti jidiš kalba. Bet netrukus plepi Fedoravičienė pati prasitarė kaimynams, kad priglaudė žydų mergaitę, ir labai išsigando, todėl parvedė mane atgal į getą. Pamenu, aš verkiau ir skundžiausi, kad „neturiu geltonos žvaigždės“, todėl labai bijojau grįžti į getą.
Mama ir teta Ida su vyru Peisachu Šateriai įsitraukė į Kauno geto pasipriešinimo organizacijos veiklą. Palaikė ryšius su partizanais. Pamenu, mūsų bute gete partizanai rinkdavosi į pasitarimus. Jei per tokius pasitarimus kas nors iš kaimynų pabelsdavo į mūsų duris, mama sušukdavo, kad prausiasi, ir neatidarydavo durų. Mano motina Šeina Berelovičienė, teta ir tetėnas Peisachas Šateriai minimi ir S. Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“.
Mama ir teta Ida, be to, buvo įsitraukusios į Kauno geto vaikų gelbėjimą. Jos tardavosi su reikiamais žmonėmis, ieškodavo vaikams slapstymo vietų, kartais pačios išnešdavo iš geto mažylius ir nešdavo juos į P. Baublio „Lopšelį“. Mama buvo slaugytoja, todėl paprastai ji vaikams suleisdavo migdomųjų. Prieš išnešdama iš geto mane, mama norėjo gauti man dokumentus. Bet pirmas kunigas, į kurį ji kreipėsi, pagrasino įduosiantis ją gestapui. Tada mama nuėjo pas kunigą Paukštį. Ir jis pasakė, kad duos gimimo liudijimą netgi nekrikštijęs manęs. Taip man buvo parūpintas gimimo liudijimas, išrašytas Marytės Fedoravičiūtės vardu. Su tuo dokumentu pirmiausia ir patekau į Fedoravičių namus Ugniagesių gatvėje, paskui Fedoravičienė mane grąžino į getą, o antrą kartą su tais dokumentais mane nuvedė pas Sofiją Aleknavičienę. Aleknavičienė gyveno Žaliakalnyje. Tame pačiame kieme gyveno dar vienas šeima – Rondomskiai – kurie irgi slėpė žydų vaikus.
Sofija Aleknavičienė gyveno su suaugusia dukra Brone. Bronė padėdavo motinai mus slapstyti. Dabar jos pavardė Bronė Milienė, ir aš palaikau su ja ryšius. Jos buvo labai geros moterys. Po kiek laiko Sofija Aleknavičienė, iš anksto susitarusi, išvežė mane sunkvežimiu į Akuškonių kaimą (Prienų r.) labai geriems žmonėms Kvedaravičiams. Kvedaravičiai man buvo labai geri, gyvenau pas juos kaip savo šeimoje, ten ir sulaukiau Kauno išvadavimo iš nacių okupacijos.
Kai likvidavo getą ir vežė į Vokietiją belaisvius, mama su teta Ida Šateriene paskutinę akimirką pabėgo iš į geležinkelio stotį varomos kolonos. Mama tada patraukė pas Sofiją Aleknavičienę.
Peisachą Šaterį išvežė į Vokietiją, bet jam pasisekė – liko gyvas ir po karo grįžo į Kauną. Mano teta Ida Šaterienė mirė 1974 metais, jos vyras Peisachas Šateris – 1992 metais. Abu palaidoti žydų kapinėse Vilniuje.
Atskirai papasakosiu apie savo tetos Idos Šaterienės nelaimę ir jos dukrelės Lenočkos likimą.
Tame pačiame kieme Kaune, Ugniagesių gatvėje, kur teta Ida buvo atidavusi slėpti savo dukrelę Lenočką, gyveno vienas lietuvių žandaras su žmona. Jie buvo bevaikiai ir, sužinoję apie Lenočką (ji buvo be galo graži mergytė), pareikalavo ją atiduoti, kitaip pagrasino pranešią apie ją gestapui. Ir žmonės, kurie slėpė Lenočką, buvo priversti atiduoti vaiką jiems. Teta, nuėjusi aplankyti Lenočkos ir jos neradusi pas žmones, kuriems ją buvo palikusi, nuėjo pas žandarą ir pareikalavo grąžinti vaiką, bet irgi išgirdo tik grasinimą išduoti ją gestapui. Taip teta Ida buvo priversta palikti dukrelę tiems žmonėms. Išvadavus Kauną, ji iš karto nuėjo į tuos namus pasiimti Lenočkos, bet tos šeimos neberado ir paskui visą gyvenimą ieškojo savo dukros. Visą gyvenimą nešiojosi tą skausmą. Kas kartą per Lietuvos radiją išgirdusi tokią pat kaip to žmogaus lietuvišką pavardę, Ida Šaterienė vykdavo į tą Lietuvos kraštą, vildamasi ten rasti savo Lenočką... Deja, nesėkmingai. Matyt, toji šeimą emigravo į Vakarus ir galbūt dabar kažkur ten gyvena mano pusseserė Lenočka.
Po karo, 1947 metais, Šateriams gimė sūnus Jefimas. Dabar mano pusbrolis Jefimas Šateris gyvena Amerikoje.
Vilnius, 2005-11-12
