Žydų gelbėtojai

ANTANAS IR ALEKSANDRA ŠALKAUSKAI
ir Antano Šalkausko sūnūs – Jonas, Pranas ir Juozapas

Prieš karą Ida Krubelnikaitė (gim. 1927) kartu su savo motina, dvejomis seserimis ir broliu gyveno Kelmėje. Per 1941-jų metų rugpjūčio mėnesio „akciją“ Ida ir jos sesuo Bat-Ševa neteko visų artimųjų. Mergaitės pradėjo klaidžioti po apylinkes, miegojo svirnuose, daržinėse, kartais gaudavo maisto iš buvusių kaimynų. Vėlyvą 1941-jų rudenį jos priėmė vieno iš mokyklos draugų pasiūlymą persikrikštyti, tikėdamos, kad tai joms padės išgyventi. 1942 metais abi mergaites priglaudė labai pamaldi moteris Elena Kaušaitė – katalikė, kuri padėjo ne tik seserims Krubelnikaitėms, bet ir kitiems žydams. Praėjus kažkuriam laikui, po kratos Elenos Kaušaitės namuose, Ida ir Bat-Ševa iš ten pabėgo, abi seserys Krubelnikaitės išsiskyrė, susirado skirtingas slapstymosi vietas. Idą Krubelnikaitę priėmė Antanas ir Aleksandra Šalkauskai, gyvenę Suokių kaime Kelmės rajone. Antanas Šalkauskas turėjo tris sūnus nuo pirmos žmonos, kuri buvo mirusi dar 1930-ais. Aleksandra Šalkauskienė, auginusi tris berniukus, džiaugėsi gavusi pagalbininkę namų ruošoje ir rūpinosi Ida lyg savo dukra. Antanas Šalkauskas atidavė Idai savo mirusios dukters Genutės Šalkauskaitės gimimo liudijimą, kuris suteikė jai teisę gyventi atvirai, nesislapstant. Pasinaudojusi Genutės Šalkauskaitės dokumentais ir prabuvusi kelis mėnesius pas Šalkauskus, Ida persikėlė į Krakių vienuolyną. Po kurio laiko atėjusi aplankyti savo gelbėtojų, ji rado pas juos besislapstančius žydus ne tik iš Kelmės, bet ir pabėgėlius iš Kauno geto. Karui pasibaigus, Ida Krubelnikaitė išsaugojo dokumentus, kurie išgelbėjo jai gyvybę ir naudojosi jais iki 1957-jų metų, kol abi su seserimi nutarė emigruoti Izraelį. 1947-tais Šalkauskai pakeitė gyvenamą vietą (staiga paliko savo vienkiemį išsigandę galimos deportacijos į Sibirą) ir Ida prarado su jais kontaktus ištisiems 60-čiai metų. Tik 2004 metais su Vilniaus Gaono Žydų muziejaus pagalba Ida Krubelnikaitė-Marcus vėl surado savo gelbėtojus.