Žydų gelbėtojai
Survilienė Elena
1943-ųjų birželio 5 dieną iš Vilniaus geto į Panevėžį buvo išsiųsta 52 ar 53 žmonių grupė, tarp kurių buvo 3 žydų policininkai – Griša Vainšteinas, Maksas Fainas, Šteinas (visi išgyveno), gydytojas Jakobas Šeskinas, medicinos seselė ir 49 specialistai-amatininkai, tarp kurių buvo stalius, dažytojas, siuvėjas, batsiuvys, kalvis ir kt. Atvykusius apgyvendino smarkiai apgriautame buvusios Panevėžio žydų mokyklos pastate, kurį atvykėliai per porą dienų neatpažįstamai sutvarkė.
Kaip liudija gydytojas Jakobas Šeskinas, amatininkai žydai dirbo srities komisaro ir kitų vokiečių valdininkų apgyvendintuose namuose. Žydų amatininkų darbu vokiečiai buvo patenkinti, darbininkams buvo leista vaikščioti laisvai, todėl jiems pasisekė užmegzti ryšius su vietiniais gyventojais, iš kurių gaudavo maisto ir drabužių. Per kaimynystėje gyvenusią p. Šabanskają, gydytojas Jakobas Šeskinas susipažino su Vladislava Survilaite, gyvenusia Tilvyčių gatvėje kartu su motina Elena Surviliene, sūneliu Zenonu ir broliu Stanislovu. Survilos pasiūlė Jakobui Šeskinui pabėgti iš stovyklos ir apsigyventi pas juos. 1943-ųjų spalio 3 d. gyd. Jakobas Šeskinas kartu su policininkais Vainšteinu ir Fainu pabėgo iš stovyklos ir nuėjos pas Survilas. Kadangi Survilos patys vos vertėsi, po keleto dienų policininkai nuėjo pas kitus žmones (Namovičius). Kaip paaiškėjo po karo, iš 52 žydų amatininkų, atvykusių į Panevėžį, daugiau kaip pusė išgyveno, išsislapstė pas žmones. Ilgus 11 mėnesių, kęsdamas šaltį ir alkį, gyd. Jakobas Šeskinas pragyveno Survilų ūkiniame pastate. Tuomet ir Survilų šeima gyveno pusbadžiu, pavojai tykojo nuolat, šalia buvo kaimynai, kurių reikėjo saugotis. 1944-ųjų birželio 22-ąją rusų kariuomenė įžengė į Panevėžį ir jau pirmąją išvadavimo dieną gyd. J. Šeskinas sutiko du kolegas vilniečius, tarnavusius 16-ojoje divizijoje – Jokūbą Šteiną ir Monią Pinkų, kurie jam davė savo rūbus, tad Jakobas Šeskinas, vos ne pirmąją išvadavimo dieną pradėjo dirbti pagal specialybę – gydytoju. Deja, visa gyd. Jakobo Šeskino šeima, pasilikusi Vilniuje, žuvo.
1945 m. gyd. Jakobas Šeskinas vedė ir su žmona Gene Šer emigravo į Lenkiją, iš ten 1947 m. – į Pietų Ameriką, o nuo 1956-ųjų apsigyveno Izraelyje.
1992 metais Jakobui Šeskinui ir Vladislavai Survilaitei pavyko atnaujinti pažintį laiškais. Ir daugeliui metų prabėgus, Survilų šeimos pasiaukojimas, gelbstint nekaltai persekiojamus ir naikinamus žydus, neliko užmirštas.
Kaip liudija gydytojas Jakobas Šeskinas, amatininkai žydai dirbo srities komisaro ir kitų vokiečių valdininkų apgyvendintuose namuose. Žydų amatininkų darbu vokiečiai buvo patenkinti, darbininkams buvo leista vaikščioti laisvai, todėl jiems pasisekė užmegzti ryšius su vietiniais gyventojais, iš kurių gaudavo maisto ir drabužių. Per kaimynystėje gyvenusią p. Šabanskają, gydytojas Jakobas Šeskinas susipažino su Vladislava Survilaite, gyvenusia Tilvyčių gatvėje kartu su motina Elena Surviliene, sūneliu Zenonu ir broliu Stanislovu. Survilos pasiūlė Jakobui Šeskinui pabėgti iš stovyklos ir apsigyventi pas juos. 1943-ųjų spalio 3 d. gyd. Jakobas Šeskinas kartu su policininkais Vainšteinu ir Fainu pabėgo iš stovyklos ir nuėjos pas Survilas. Kadangi Survilos patys vos vertėsi, po keleto dienų policininkai nuėjo pas kitus žmones (Namovičius). Kaip paaiškėjo po karo, iš 52 žydų amatininkų, atvykusių į Panevėžį, daugiau kaip pusė išgyveno, išsislapstė pas žmones. Ilgus 11 mėnesių, kęsdamas šaltį ir alkį, gyd. Jakobas Šeskinas pragyveno Survilų ūkiniame pastate. Tuomet ir Survilų šeima gyveno pusbadžiu, pavojai tykojo nuolat, šalia buvo kaimynai, kurių reikėjo saugotis. 1944-ųjų birželio 22-ąją rusų kariuomenė įžengė į Panevėžį ir jau pirmąją išvadavimo dieną gyd. J. Šeskinas sutiko du kolegas vilniečius, tarnavusius 16-ojoje divizijoje – Jokūbą Šteiną ir Monią Pinkų, kurie jam davė savo rūbus, tad Jakobas Šeskinas, vos ne pirmąją išvadavimo dieną pradėjo dirbti pagal specialybę – gydytoju. Deja, visa gyd. Jakobo Šeskino šeima, pasilikusi Vilniuje, žuvo.
1945 m. gyd. Jakobas Šeskinas vedė ir su žmona Gene Šer emigravo į Lenkiją, iš ten 1947 m. – į Pietų Ameriką, o nuo 1956-ųjų apsigyveno Izraelyje.
1992 metais Jakobui Šeskinui ir Vladislavai Survilaitei pavyko atnaujinti pažintį laiškais. Ir daugeliui metų prabėgus, Survilų šeimos pasiaukojimas, gelbstint nekaltai persekiojamus ir naikinamus žydus, neliko užmirštas.