Žydų gelbėtojai

Kartą mačiau, kaip vienas po kito ėjo būriai žmonių su geltonais lopais ant nugaros. Vyrai, moterys, vaikai. Kaip šešėliai, vos juda, išblyškę, išvargę. Eina ir čia pat, jėgų netekę, krinta. „Kodėl aš nieko nedariau, tai matydamas? Kodėl aš jiems nepadedu?“ – nedavė nuo tol ramybės mintis. – „Nors vieną vienintelį žmogų turiu nuo mirties išgelbėti!“ / Juozas Stakauskas

Slėptuvė Šv. Ignoto gatvėje

Kunigas Juozas Stakauskas, mokytojas Vladas Žemaitis ir vienuolė Marija Mikulska (sesuo Benedikta) karo metais Vilniaus valstybinio archyvo patalpose, Šv. Ignoto gatvėje Nr. 5 slėpę ir nuo mirties išgelbėjo 12 žydų.

1941 metais J. Stakauskas buvo Vilniaus valstybinio archyvo direktorius. Naciams okupavus Vilnių šiame archyve buvo kaupiamos pagrobtos knygos, dokumentai iš įvairių užkariautų miestų. Laikui bėgant tam reikėjo ir naujų patalpų. Kai okupacinė valdžia paliepė jas surasti, J. Stakauskas nusprendė, kad buvęs Benediktinių vienuolynas Šv. Ignoto gatvėje pati tinkamiausia vieta ne tik knygoms, bet ir pasmerktų mirčiai žmonių gelbėjimui.
„Planas jiems padėti brendo pamažu. Ir kai okupantų valdžia pasiūlė grupę talkininkų, ir kai paliepė pačiam susirasti archyvui patalpas... Nusprendžiau, kad buvęs vienuolynas – pati tinkamiausia jų prieglobsčiui vieta. Bet mačiau, kad vienas nevaliosiu. Vladas (Žemaitis – R. St.) man buvo kaip lazda neregiui...“
J. Stakauskas pasistengė, kad sudarant naujai archyvui surastų patalpų planą nebūtų pažymėtas vienas kambarys. Labai gerai užmaskavus nedidelę patalpą buvo paruošta vieta, kurioje galima buvo slėpti žmones. Sunaikinus Vilniaus getą, čia beveik metus buvo slepiami žydai. Šios slėptuvės gyventojais buvo: gydytojas A. Libo su žmona Vera, Grigorijus ir Leja Jašunskiai, dešimtmetis berniukas Samuelis Bakas su mama, J. Jaffe su žmona Sofija ir seserimi Fira. Paskutine šios slėptuvės gyventoja, kurią 1944 metų kovo mėnesį čia atvedė prof. K. Jablonskis, tapo Miriam Rolnikaitė (dabartinė pavardė M. Lisauskienė). Iš viso, pasak paties gelbėtojo, šioje slėptuvėje buvo išgelbėta dvylika žmonių. Išskirtina yra tai, kad J. Stakauskas pats, nieko neprašomas, pasiūlė šiems žmonėms pagalbą.
Apie nuolatinį, mirtiną pavojų tiek pačiam J. Stakauskui, tiek ir slepiamiems žmonėms byloja vien tai, kad virš kambario, kuriame buvo įrengta slėptuvė, dirbo hitlerininkai. Todėl slėptuvėje vyravo nuolatinė įtampa, bendraujama buvo pašnibždomis. Įtampą slėptuvėje didino ir tai, kad slepiami žydai, pasak M. Lisauskienės, nors ir buvo susitaikę su likimu, bet labai pergyveno dėl gelbėtojo J. Stakausko likimo. Pavojaus šaltinis buvo ir aplinkinių namų gyventojai, kurie sužinoję apie slepiamus žydus galėjo įskųsti juos hitlerininkams. Paskutiniais buvimo Vilniuje mėnesiais hitlerininkai skatino žydų įskundimą talonais cigaretėms, degtinei, kuo, deja, neretas susigundydavo. Kaip prisimena M. Lisauskienė, likus vos kelioms dienoms iki hitlerininkų pasitraukimo iš Vilniaus, slėptuvės gyventojas atsistojęs prie slėptuvės lango buvo pastebėtas netoliese buvusio žmogaus. Visiems slėptuvės gyventojams ir J. Stakauskui eilinį kartą iškilo mirtina grėsmė. Laimei, kad žmogus, pamatęs žydą prie slėptuvės lango, nesusigundė hitlerininkų siūlomomis malonėmis...
J. Stakauskas organizavo ir buvusio Vilniaus Universiteto chemijos fakulteto vyr. dėstytojo J. Žirnausko pabėgimą iš Vilniaus geto. Tik išėjus pro geto vartus, į darbą vedamam J. Žirnauskui buvo įteikti asmens dokumentai ir planelis, kaip nuvykti pasislėpti kaime. Ypatingų sunkumų sudarė keturių metų mergaitės Anetos gelbėjimas, kuri buvo slepiama patalpose Teatro gatvėje. Būdama maža ir judri sunkiai galėdavo paklusti atsargumo reikalavimams, tuo sukeldama didelį pavojų tiek sau, tiek gelbėtojui.
J. Stakauskas kaip įmanydamas rūpinosi gelbėjamųjų maitinimu, jų gera nuotaika. M. Lisauskienė prisimena, kokia laimė buvo, kai kartą gelbėtojas i slėptuvę atnešė gėlių, kurios buvo gyvybingumo, bet kartu ir situacijos tragizmo priminimas. Atėjęs į slėptuvę J. Stakauskas informuodavo ir apie situaciją fronte.
Ne visiems žmonėms, kuriems norėjo padėti J. Stakauskas pavyko išgyventi. Vieną vakarą patekusi į archyvo patalpas senyva moteris, kitą rytą mirė. Išvežti jos kūną iš archyvo, neatkreipiant kaimynų ir hitlerininkų dėmesio nebuvo jokių galimybių. Todėl nuspręsta mirusiąją palaidoti archyve. Iš grindims skirtų lentų buvo sukaltas karstas. Archyvo patalpoje, koridoriaus pabaigoje reikėjo atitraukti labai sunkią spintą, išplėšti grindų plyteles, iškasti duobę, išnešti žemes, užkasti karstą... Padaryti visa tai reikėjo, kad niekas nepastebėtų. Visa tai per naktį Stakauskas padarė kartu su V. Žemaičiu.

Slėptuvėje gyveno šie žmonės:

Aleksandras Libo
Vera Libo
Liuba Libo
Jakovas Jaffe
Sofia Jaffe
Monika Jaffe
Mita Markovska (Bak)
Samuelis Bakas
Grigorijus Jaszunskis
Irena Jaszunska
Ester (Fira) Jaffe (Kantorovič)
Miriam Rolnikaitė (Lisauskienė)

Dvylika žmonių, kiekvienas perėjęs gete savo kančių kelius, savais keliais patekęs į šią slėptuvę. Gydytojo A. Libo ir inžinieriaus J. Jaffes šeimos dėl galimybės slėptis buvo sutarę su J. Stakausku dar prieš Vilniaus geto sunaikinimą. Jaszunskių šeima į slėptuvę pateko gydytojui Epšteinui nurodžius slėptuvės vietą. M. Bak su sūnumi Samueliu į slėptuvę pateko pabėgusi iš HKP Subačiaus gatvėje, padedama M. Mikulskos. Panašiai čia pateko ir M. Rolnikaitė. Visi šie žmonės patyrė humanizmą, kilnumą, didžiadvasiškumą, vargu ar įmanomą taikiu metu. Trys žmonės, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbsti kitus žmones. Ši rizika buvo ne epizodinė, vienkartinė, trumpalaikė, bet kasdienė. Ji truko dešimt mėnesių, kurie slėptuvės gyventojams ir, matyt, gelbėtojams virto amžinybe. Visi supranta, kas būtų atsitikę, jei naciai, dirbę čia pat, archyve, būtų pajutę esant slėptuvės gyventojus.

Samuelis Bakas prisiminimuose rašo:

Tam, kad karo metais išliktum gyvas, reikėjo, jog įvyktų dešimt stebuklų. Devynių stebuklų nepakako. Sunku, matyt, suskaičiuoti, kiek stebuklų padarė garbingoji trijulė gelbėjamiesiems.

P. S. Kunigas Juozas Stakauskas gelbėjo ne tik žmones, bet ir vertingas archyvo bylas. Karo metais vokiečiai iš Minsko, Vitebsko, Smolensko, kitų miestų vagonais gabeno archyvų bylas į Vilnių, kad čia dr. kun. J. Stakauskas su savo žmonėmis peržiūrėtų ir vertingiausias atrinktų vežti į „didįjį Reichą“. Tarp jų buvo bylų ir tokių, kurias tarybų valdžios pareigūnai prieš karą neteisėtai buvo išvežę iš Vilniaus. Dr. kun. J. Stakauskas elgėsi priešingai negu reikalavo hitlerininkai: vežti į Vokietiją atrinkdavo bevertes bylas, o reikšmingas slėpė, išsiųsdavo į vyskupijas. Be to, atrinkti bylas jam padėjo žydai inteligentai.

Miriam Lisauskienė (Rolnikaitė) prisimena:

Apie padėką už išgelbėjimą J. Stakauskui negalima buvo net ir užsiminti. Jis teigė, kad gelbėdamas nieko ypatingo nepadaręs. Vieno žmogaus pagalba kitam yra natūrali būsena. Noras padėti kiekvienam kuriam galima buvo charakteringa J. Stakauskui. Išgelbėjęs septyniolikai žmonių gyvybes, jis pergyveno, kad nepavyko išgelbėti dar daugiau. Ir netikinčiam J. Stakauskas buvo šventas žmogus: Vienas dalykas buvo slėpti mirčiai pasmerktuosius kaime, tvarte ir visai kitas dalykas mieste, organizacijoje, kur ateina žmonės, vyksta judėjimas, yra vokiečiai ir dar nėra to žmogaus, kuris prašo gelbėti. J. Stakauskas buvo vedamas ne konkretaus žmogaus prašymo, o tiesiog poreikio gelbėti bet kokiom sąlygom.

Slėptuvės aristokratai. Prisiminimai. Pasaulio Tautų Teisuoliai. Sud. Rimantas Stankevičius, Seimo leidykla „Valstybės žinios“, Vilnius, 2003.