Žydų gelbėtojai
Simanavičius Balys
Iš Rūtos Lopianskaitės-Gorinienės prisiminimų
Gete, kartu su mumis gyveno mano mamos sesuo Riva Pomerancienė su savo dukrele, kuriai buvo tada pusantrų metų ir jos vyras Danielius Pomerancas, žinomas prieškarinio Kauno smuikininkas.
Mano mama, kaip ir kiti geto kaliniai, vaikščiojo į priverstinius darbus mieste. Kiekvieną vakarą, grįžtant į getą, prie vartų ji būdavo apieškoma sargybinių, o gal, neduok dieve, atnešė savo šeimai trupinėlį duonos. Tokios kratos priversdavo ją baisiai kentėti, dėl nuolatinės įtampos sušlubavo jos sveikata.
Geto kaliniai sužinojo, kad vokiečiai ruošiasi vykdyti Vaikų akciją. Susirūpinę tėvai mėgino visokiais būdais gelbėti savo vaikus. Rengė slėptuves įvairiose vietose – rūsiuose, palėpėse. Mano šeima nusprendė tris vaikus – mane ir šalia gyvenusius mamos pusseserės dvynukus, truputį už mane vyresnius mergaitę ir berniuką, paslėpti krosnyje. Krosnies vidus buvo išardytas, išimtos visos plytos, kad užtektų vietos trims vaikams. Ir atėjus šiai baisiai dienai mes buvome paslėpti toje krosnyje.
Vokiečiai, įėję į butą, su guminėm lazdom viską švaistė, mėtė. Netrukus vienas iš dvynukų nusičiaudėjo, ir vokiečiai tai išgirdo. Tuoj pat jie atidarė krosnies duris ir mus visus tris ištraukė. Nors aš buvau maža, bet, matyt, ir man tai buvo neeilinis įvykis, kad iki šiol viską prisimenu. Vienas vokietis, paėmęs tuos dvynukus ir jų motiną, įsodino į mašiną ir kažkur išvežė. Kaip vėliau sužinojome – vaikus sušaudė. Mama, paėmusi mane ant rankų, lyg nujausdama kažką negero, ilgai žiūrėjo ir, pasodinusi ant poliruoto, rudo stalo, kaip šiandien prisimenu, labai pamažu rengė. Vėliau, įsodinęs mane ir mamą į mašiną, vokietis mus išvežė ir netrukus mes atsidūrėme plyname lauke. Vokietis išlipo iš mašinos, duodamas suprasti, kad mums reikia bėgti, mama, greitai mane pagriebusi, išbėgo iš mašinos ir taip mes išsigelbėjome.
Tai buvo labai geras signalas, kad reikia gelbėti mane ir kitus vaikus, kadangi kitos galimybės išgyventi gali ir neatsirasti. Tie, kas turėjo pažinčių ar pažįstamų, mėgino išvežti vaikus iš geto ir paslėpti.
Tokį pažįstamą turėjo ir mano mama. Tai buvo ponas Balys Simanavičius. Jisai dirbo Kauno kailių, fabrike, kuris vadinosi „Lapė“, buvo šio fabriko direktoriumi. Mano mama jį pažinojo dar prieš karą. Viena gražią dieną jie susitarė išvežti mane iš geto. Netrukus aš buvau užmigdyta, įdėta į bulvių maišą ir, sutarus su sargybiniu, išvežta pro geto vartus.
Balys Simanavičius mane nuvežė į kaimą netoli Kauno, pas valstiečius ir tenai paliko. Mama taip pat turėjo galimybę pasislėpti Kaune. Tas pats Balys Simanavičius jai padėjo surasti slėptuvę, viename iš Kauno rajono namų, palėpėje. Ji ilgas dienas ir naktis sėdėjo ten viena ir slapstėsi.
Grįžus rusams, nežiūrint savo gerų darbų, Balys Simanavičiaus buvo išvežtas į Sibirą. 1953–1954 metais, kai jis sugrįžo, mes ne kartą buvom susitikę. Jis man daug papasakojo apie mano tėvus, apie getą ir išnešimą iš jo.
Beveik tuo pačiu metu mano tetos Rivos Pomerancienės duktė Danutė buvo taip pat išvežta iš geto panašiom sąlygom, vėl su to paties Balio Simanavičiaus pagalba ir atiduota į visiems žinomo dainininko Kipro Petrausko šeimą. Petrauskų šeima puikiai pažinojo Danielių Pomerancą, garsų smuikininką ir jo šeimą. Patį Danielių Pomerancą vokiečiai išvežė į Dachau koncentracijos stovyklą. Petrauskai rizikavo savo ir savo trijų vaikų gyvybėmis, priėmę globoti pusantrų metų žydų mergaitę, kuri jiems buvo atvežta užmigdyta. Petrauskus pažinojo beveik visas miestas ir, be abejo, buvo žinoma, kad jie mažų vaikų neturi.
Kaip pasakojo ponia Petrauskienė, ji labai laukė ir bijojo, kokia kalba užkalbės mergaitė, kai prabus. Mergaitę pavadino Danute.
Vilnius, 2009
Gete, kartu su mumis gyveno mano mamos sesuo Riva Pomerancienė su savo dukrele, kuriai buvo tada pusantrų metų ir jos vyras Danielius Pomerancas, žinomas prieškarinio Kauno smuikininkas.
Mano mama, kaip ir kiti geto kaliniai, vaikščiojo į priverstinius darbus mieste. Kiekvieną vakarą, grįžtant į getą, prie vartų ji būdavo apieškoma sargybinių, o gal, neduok dieve, atnešė savo šeimai trupinėlį duonos. Tokios kratos priversdavo ją baisiai kentėti, dėl nuolatinės įtampos sušlubavo jos sveikata.
Geto kaliniai sužinojo, kad vokiečiai ruošiasi vykdyti Vaikų akciją. Susirūpinę tėvai mėgino visokiais būdais gelbėti savo vaikus. Rengė slėptuves įvairiose vietose – rūsiuose, palėpėse. Mano šeima nusprendė tris vaikus – mane ir šalia gyvenusius mamos pusseserės dvynukus, truputį už mane vyresnius mergaitę ir berniuką, paslėpti krosnyje. Krosnies vidus buvo išardytas, išimtos visos plytos, kad užtektų vietos trims vaikams. Ir atėjus šiai baisiai dienai mes buvome paslėpti toje krosnyje.
Vokiečiai, įėję į butą, su guminėm lazdom viską švaistė, mėtė. Netrukus vienas iš dvynukų nusičiaudėjo, ir vokiečiai tai išgirdo. Tuoj pat jie atidarė krosnies duris ir mus visus tris ištraukė. Nors aš buvau maža, bet, matyt, ir man tai buvo neeilinis įvykis, kad iki šiol viską prisimenu. Vienas vokietis, paėmęs tuos dvynukus ir jų motiną, įsodino į mašiną ir kažkur išvežė. Kaip vėliau sužinojome – vaikus sušaudė. Mama, paėmusi mane ant rankų, lyg nujausdama kažką negero, ilgai žiūrėjo ir, pasodinusi ant poliruoto, rudo stalo, kaip šiandien prisimenu, labai pamažu rengė. Vėliau, įsodinęs mane ir mamą į mašiną, vokietis mus išvežė ir netrukus mes atsidūrėme plyname lauke. Vokietis išlipo iš mašinos, duodamas suprasti, kad mums reikia bėgti, mama, greitai mane pagriebusi, išbėgo iš mašinos ir taip mes išsigelbėjome.
Tai buvo labai geras signalas, kad reikia gelbėti mane ir kitus vaikus, kadangi kitos galimybės išgyventi gali ir neatsirasti. Tie, kas turėjo pažinčių ar pažįstamų, mėgino išvežti vaikus iš geto ir paslėpti.
Tokį pažįstamą turėjo ir mano mama. Tai buvo ponas Balys Simanavičius. Jisai dirbo Kauno kailių, fabrike, kuris vadinosi „Lapė“, buvo šio fabriko direktoriumi. Mano mama jį pažinojo dar prieš karą. Viena gražią dieną jie susitarė išvežti mane iš geto. Netrukus aš buvau užmigdyta, įdėta į bulvių maišą ir, sutarus su sargybiniu, išvežta pro geto vartus.
Balys Simanavičius mane nuvežė į kaimą netoli Kauno, pas valstiečius ir tenai paliko. Mama taip pat turėjo galimybę pasislėpti Kaune. Tas pats Balys Simanavičius jai padėjo surasti slėptuvę, viename iš Kauno rajono namų, palėpėje. Ji ilgas dienas ir naktis sėdėjo ten viena ir slapstėsi.
Grįžus rusams, nežiūrint savo gerų darbų, Balys Simanavičiaus buvo išvežtas į Sibirą. 1953–1954 metais, kai jis sugrįžo, mes ne kartą buvom susitikę. Jis man daug papasakojo apie mano tėvus, apie getą ir išnešimą iš jo.
Beveik tuo pačiu metu mano tetos Rivos Pomerancienės duktė Danutė buvo taip pat išvežta iš geto panašiom sąlygom, vėl su to paties Balio Simanavičiaus pagalba ir atiduota į visiems žinomo dainininko Kipro Petrausko šeimą. Petrauskų šeima puikiai pažinojo Danielių Pomerancą, garsų smuikininką ir jo šeimą. Patį Danielių Pomerancą vokiečiai išvežė į Dachau koncentracijos stovyklą. Petrauskai rizikavo savo ir savo trijų vaikų gyvybėmis, priėmę globoti pusantrų metų žydų mergaitę, kuri jiems buvo atvežta užmigdyta. Petrauskus pažinojo beveik visas miestas ir, be abejo, buvo žinoma, kad jie mažų vaikų neturi.
Kaip pasakojo ponia Petrauskienė, ji labai laukė ir bijojo, kokia kalba užkalbės mergaitė, kai prabus. Mergaitę pavadino Danute.
Vilnius, 2009