Žydų gelbėtojai
Ruzgys Jonas
GRĄŽINTI TIKĖJIMĄ ŽMOGUMI
Motina pasakoja
Kai nacistinė gauja įžengė į Vilnių, jau pirmąją dieną dingo mano vyras drauge su kitais nekaltais žmonėmis. Vokiečiai jį sučiupo ir išvežė – jis niekada nebegrįžo. Jo pėdsaką amžiams paslėpė klaiki mus apgaubusi naktis.
Likau viena su dvejų metų dukrele ant rankų – vieniša, bejėgė, be draugų, be giminių – nebesinorėjo gyventi.
Tą siaubingą valandą paguosti ir užjausti mūsų atėjo du lietuviai: Jonas ir Stasė Ruzgiai. Jie man ištiesė pagalbos ranką ir pažadino norą gyventi. Gyventi – vadinasi, išgelbėti savo vaikelį, savo mergaitę. Jie man buvo įsikūnijęs narsumas ir didvyriškumas. Atrodydavo, kad jie galėtų įveikti nacizmo siaubą, bet kartais –neslėpsiu – šie du lietuviai man atrodydavo naivūs žmonės, nesuvokiantys, kad žydai pasmerkti ir jų niekas nebegali išgelbėti iš žvėries nagų.
Prieš Vilniaus žydus uždarant į getą, Ruzgiai atėjo atsisveikinti. Niekada nepamiršiu, kaip jie graudžiai mus apraudojo, kaip gailėjo mano dingusio vyro, kurio veltui ieškojo gestapo kalėjimuose.
Mane su dukrele uždarė ne gete, o Lukiškių kalėjime, iš ten laukė tik Paneriai. Daugel dienų ir naktų šalome ir kentėme badą kalėjime, kol per laimingą atsitiktinumą pavyko iš ten pabėgti. Bet kur eiti? Vienintelis kelias buvo tik į getą, kur buvo suvaryti žydai.
Kartą prie geto vartų netikėtai pasirodė Jonas Ruzgys, nepaprastai narsus poelgis – jam tai buvo būdinga; jis atėjo, kaip pats pasakė: grąžinti man tikėjimo žmogumi. Šie žodžiai visam laikui išliko man atmintyje.
Nuo tos akimirkos prasidėjo kova dėl mano dukters, dvejų metų Rūtelės. Jonas ir Stasė turėjo rasti mano mergaitei vietą ne gete. Padedant gydytojai [Leokadijai] Grabovickai, jiems pavyko mano mergaitę pervežti į akių ligų ligoninę. Jie visiems sakė, kad mano duktė karaimė – kitaip buvo neįmanoma išgelbėti žydų vaiko.
Pamenu, lindome po subombarduoto namo griuvėsiais, patekome į tuščią sandėlį, kuriame dirbo keli lenkų darbininkai; jie netrukdė man išvesti dukrelės į gatvę. O ten manęs laukė Stasė.
Deja, tik atrodė, kad ligoninėje galime išgelbėti vaiką. Ten į mano dukrą žiūrėjo kreivai. Bijojome, kad vokiečių šnipai, kurie ten ateidavo šniukštinėti, suuos žydų vaiko pėdsaką. Aš kreipiausi į pažįstamus valstiečius Jakubovskius; jie laikinai ir priėmė mano dukrytę.
Tuo metu buvo pradėta likviduoti dalį geto. Be to, geto komendantas sužinojo, kad Jonas Ruzgys buvo atėjęs mano dukrelės drabužėlių. Komendantas mane išsikvietė ir griežtai įspėjo: „Perduokite Ruzgiui, kad jis daugiau negalės imti daiktų. Žydų turtas priklauso vokiečiams.“
Nuo to laiko mano gyvybei nuolat grėsė pavojus, ir Ruzgiai tapo mano gelbėtojais, preiš tai išgelbėję mano dukterį. Pamenu, susitikome kažkokioje vaistinėje, ten aš persirengiau. Iš vaistinės pėsti patraukėme per visą miestą į Žvėryną; galiausiai priėjome namą, kuriame mane turėjo paslėpti. Ir čia – ak, koks tat buvo džiaugsmas – po ilgo laiko aš pamačiau savo miegančią dukrelę. Mano vaikelis neturėjo žinoti, kad ir aš slapstausi tame bute.
Jie mus slapstė dvejus su pusę metų. Savaitės, mėnesiai slinko tarytum ištisi metai. Kiekviena laimingai nugyventa naktis ir diena buvo didžiausias įvykis.
Mes gyvenome ankštame sandėliuke. Įeiti į jį buvo galima tik per spintą. Gulėdavome nejudėdamos, tyliai alsuodavome. Mano Rūtelė išmoko gulėti galvą pakišusi po antklode, nedūsauti, tyliai verkti ir ryti ašaras… Mažylė vis klausdavo, kodėl kiti vaikai laisvai bėgioja lauke, eina į mokyklą, o ji kaip pelytė turi slėptis. Tačiau atsakymo nebuvo, tiksliau, atsakymas buvo ne jos vaikiškam amžiui. Kiek tada teko baimintis ir nerimauti! Jonas ir Stasė turgavietėje pirkdavomums maisto. Jiems teko parduoti kai kuriuos mūsų daiktus.
Kartą žiemą, naktį, smarkiai šąlant, teko palikti Ruzgių namus. Mes keliavome į kitą miesto galą pas Voiciskio gimines, kurie už pinigus pažadėjo paslėpti mano dukrelę. Čia ir patekome į bėdą. Paskui turėjau daugybę vargo ir nemalonumų su lenke, kuri priėmė mano dukrą, o paskui nebenorėjo jos grąžinti. Ji pareikalavo didelės pinigų sumos, grasindama, kad, jei nesumokėsiu, ji praneš gestapui. Ir tokių peripetijų buvo begalės.
Getas buvo jau likviduotas. Žydai sunaikinti. Dėl išvaizdos ir akcento mane laikė lenke. Per didžiausias pastangas pavyko gauti „ariškus“ dokumentus sau ir dukrelei. Tuo metu neviltis virto noru keršyti. Su kokiu malonumu ir pasididžiavimu rusiška mašinėle spausdinau partizanams atsišaukimus Jono draugui. „Greitai, jau greitai išauš išsivadavimo valanda!“ – galvodavau virpėdama ir su viltimi. Ir kokia buvo laimė, kai hitlerinės pabaisos ėmė trauktis ir kai baigėsi jų baisus viešpatavimas.
Liza Aizenberg
Iš „Ir be ginklo kariai“, sudarė S. Binkienė – Vilnius: Mintis, 1967, 295 p.
Motina pasakoja
Kai nacistinė gauja įžengė į Vilnių, jau pirmąją dieną dingo mano vyras drauge su kitais nekaltais žmonėmis. Vokiečiai jį sučiupo ir išvežė – jis niekada nebegrįžo. Jo pėdsaką amžiams paslėpė klaiki mus apgaubusi naktis.
Likau viena su dvejų metų dukrele ant rankų – vieniša, bejėgė, be draugų, be giminių – nebesinorėjo gyventi.
Tą siaubingą valandą paguosti ir užjausti mūsų atėjo du lietuviai: Jonas ir Stasė Ruzgiai. Jie man ištiesė pagalbos ranką ir pažadino norą gyventi. Gyventi – vadinasi, išgelbėti savo vaikelį, savo mergaitę. Jie man buvo įsikūnijęs narsumas ir didvyriškumas. Atrodydavo, kad jie galėtų įveikti nacizmo siaubą, bet kartais –neslėpsiu – šie du lietuviai man atrodydavo naivūs žmonės, nesuvokiantys, kad žydai pasmerkti ir jų niekas nebegali išgelbėti iš žvėries nagų.
Prieš Vilniaus žydus uždarant į getą, Ruzgiai atėjo atsisveikinti. Niekada nepamiršiu, kaip jie graudžiai mus apraudojo, kaip gailėjo mano dingusio vyro, kurio veltui ieškojo gestapo kalėjimuose.
Mane su dukrele uždarė ne gete, o Lukiškių kalėjime, iš ten laukė tik Paneriai. Daugel dienų ir naktų šalome ir kentėme badą kalėjime, kol per laimingą atsitiktinumą pavyko iš ten pabėgti. Bet kur eiti? Vienintelis kelias buvo tik į getą, kur buvo suvaryti žydai.
Kartą prie geto vartų netikėtai pasirodė Jonas Ruzgys, nepaprastai narsus poelgis – jam tai buvo būdinga; jis atėjo, kaip pats pasakė: grąžinti man tikėjimo žmogumi. Šie žodžiai visam laikui išliko man atmintyje.
Nuo tos akimirkos prasidėjo kova dėl mano dukters, dvejų metų Rūtelės. Jonas ir Stasė turėjo rasti mano mergaitei vietą ne gete. Padedant gydytojai [Leokadijai] Grabovickai, jiems pavyko mano mergaitę pervežti į akių ligų ligoninę. Jie visiems sakė, kad mano duktė karaimė – kitaip buvo neįmanoma išgelbėti žydų vaiko.
Pamenu, lindome po subombarduoto namo griuvėsiais, patekome į tuščią sandėlį, kuriame dirbo keli lenkų darbininkai; jie netrukdė man išvesti dukrelės į gatvę. O ten manęs laukė Stasė.
Deja, tik atrodė, kad ligoninėje galime išgelbėti vaiką. Ten į mano dukrą žiūrėjo kreivai. Bijojome, kad vokiečių šnipai, kurie ten ateidavo šniukštinėti, suuos žydų vaiko pėdsaką. Aš kreipiausi į pažįstamus valstiečius Jakubovskius; jie laikinai ir priėmė mano dukrytę.
Tuo metu buvo pradėta likviduoti dalį geto. Be to, geto komendantas sužinojo, kad Jonas Ruzgys buvo atėjęs mano dukrelės drabužėlių. Komendantas mane išsikvietė ir griežtai įspėjo: „Perduokite Ruzgiui, kad jis daugiau negalės imti daiktų. Žydų turtas priklauso vokiečiams.“
Nuo to laiko mano gyvybei nuolat grėsė pavojus, ir Ruzgiai tapo mano gelbėtojais, preiš tai išgelbėję mano dukterį. Pamenu, susitikome kažkokioje vaistinėje, ten aš persirengiau. Iš vaistinės pėsti patraukėme per visą miestą į Žvėryną; galiausiai priėjome namą, kuriame mane turėjo paslėpti. Ir čia – ak, koks tat buvo džiaugsmas – po ilgo laiko aš pamačiau savo miegančią dukrelę. Mano vaikelis neturėjo žinoti, kad ir aš slapstausi tame bute.
Jie mus slapstė dvejus su pusę metų. Savaitės, mėnesiai slinko tarytum ištisi metai. Kiekviena laimingai nugyventa naktis ir diena buvo didžiausias įvykis.
Mes gyvenome ankštame sandėliuke. Įeiti į jį buvo galima tik per spintą. Gulėdavome nejudėdamos, tyliai alsuodavome. Mano Rūtelė išmoko gulėti galvą pakišusi po antklode, nedūsauti, tyliai verkti ir ryti ašaras… Mažylė vis klausdavo, kodėl kiti vaikai laisvai bėgioja lauke, eina į mokyklą, o ji kaip pelytė turi slėptis. Tačiau atsakymo nebuvo, tiksliau, atsakymas buvo ne jos vaikiškam amžiui. Kiek tada teko baimintis ir nerimauti! Jonas ir Stasė turgavietėje pirkdavomums maisto. Jiems teko parduoti kai kuriuos mūsų daiktus.
Kartą žiemą, naktį, smarkiai šąlant, teko palikti Ruzgių namus. Mes keliavome į kitą miesto galą pas Voiciskio gimines, kurie už pinigus pažadėjo paslėpti mano dukrelę. Čia ir patekome į bėdą. Paskui turėjau daugybę vargo ir nemalonumų su lenke, kuri priėmė mano dukrą, o paskui nebenorėjo jos grąžinti. Ji pareikalavo didelės pinigų sumos, grasindama, kad, jei nesumokėsiu, ji praneš gestapui. Ir tokių peripetijų buvo begalės.
Getas buvo jau likviduotas. Žydai sunaikinti. Dėl išvaizdos ir akcento mane laikė lenke. Per didžiausias pastangas pavyko gauti „ariškus“ dokumentus sau ir dukrelei. Tuo metu neviltis virto noru keršyti. Su kokiu malonumu ir pasididžiavimu rusiška mašinėle spausdinau partizanams atsišaukimus Jono draugui. „Greitai, jau greitai išauš išsivadavimo valanda!“ – galvodavau virpėdama ir su viltimi. Ir kokia buvo laimė, kai hitlerinės pabaisos ėmė trauktis ir kai baigėsi jų baisus viešpatavimas.
Liza Aizenberg
Iš „Ir be ginklo kariai“, sudarė S. Binkienė – Vilnius: Mintis, 1967, 295 p.