Žydų gelbėtojai
Ramonas Vincentas
VINCENTAS RAMONAS
Freda Fridmanaitė (Karpulienė), jos seserys Liuba, Cipora, brolis Josifas prieškariu su tėvais Abramu Fridmanu ir Chaja Sore Fridmaniene gyveno Skaudvilėje. 1941-ųjų liepos vidury visus Skaudvilės žydus surinko į miestelio centrą „svarbiam pranešimui“. Pirmiausia „svarbiems darbams“ vyrus atskyrė nuo moterų, buvo pasakyta, kad vyrai gyvens normaliomis sąlygomis, gaus košerinį maistą. Tokios kalbos šiek tiek apramino išsigandusius Skaudvilės žydus. Tačiau greitai vyrus nuvarė į Pužų girią. Moterims, vaikams ir seniems žmonėms buvo leista grįžti į namus. Netrukus moterys išgirdo šūvius, riksmus ir suprato, kad įvyko tragedija – daugiau savo vyrų ir sūnų jos nebepamatė.
Skaudvilės žydes, žydų vaikus ir senus žmones išvežė ir įkalino už kelių kilometrų buvusioje Batakių geležinkelio stotyje. Apie rugsėjo vidurį (tiksli data nežinoma) visus nužudė miške netoli Gryblaukio kaimo. Chajai Sorei Fridmanienei ir jos dukroms Fredai, Liubai ir Ciporai pavyko pabėgti iš stovyklos, tačiau motiną ir dukrą Ciporą sugavo ir nužudė. Freda ir Liuba Fridmanaitės daug dienų klajojo miškuose, maisto gaudavo iš aplinkinių valstiečių, kartais žmonės jas priimdavo ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Ypač sunki merginoms buvo itin šalta 1942-ųjų žiema. Kartą netekusios jėgų merginos netgi bandė nusižudyti. Fredai sunkiai susirgus, seserims pavyko pasiekti Kauno getą, ten Fredą išgydė žydų gydytojai. Tačiau akcijoms gete vis dažnėjant Freda Fridmanaitė 1944-ųjų pavasarį pabėgo iš Kauno geto ir pasiekė pažįstamo Benedikto Sindikaičio namus Stakių miestelyje. Pas B. Sindikaitį Freda pragyveno kelis mėnesius. Benediktas Sindikaitis, jo motina Kazimiera ir dukra Stasė kurį laiką slapstė ir tris brolius Fainšteinus iš Stakių. Tačiau iškilus kratų pavojui, visi slapstomi žydai pasitraukė į mišką, ten išsikasė bunkerius. Prie besislapstančiųjų prisidėjo ir nemažai bėglių iš Kauno geto, taip pat keli rusų karo belaisviai – susidarė apie keliasdešimt žmonių. Toje besislapstančiųjų grupėje 1944-aisiais vasarą atsidūrė ir Freda Fridmanaitė. Deja, liepą bunkeriai buvo aptikti, tik nedaugeliui pavyko pabėgti ir likti gyviems. Bunkeriuose žuvo apie 50 žmonių. Freda Fridmanaitė buvo sužeista. Likusi viena, ji ilgai klajojo miške, kol pasiekė pažįstamo Vinco Ramono namus – Vincas Ramonas ne kartą buvo pagelbėjęs Jurbarko ir Stakių rajonų miškuose besislapstantiems žmonėms. V. Ramonas nuoširdžiai priėmė Fredą, nors jam tai nebuvo paprasta, tuo metu pas jį jau slapstėsi du rusų karo belaisviai. Vincas Ramonas išgydė Fredai sužeistą ranką, rūpinosi ja ir išlaikė iki 1944-ųjų spalio, kol į šiuos kraštus įžengė Raudonoji armija.
Freda Fridmanaitė (Karpulienė), jos seserys Liuba, Cipora, brolis Josifas prieškariu su tėvais Abramu Fridmanu ir Chaja Sore Fridmaniene gyveno Skaudvilėje. 1941-ųjų liepos vidury visus Skaudvilės žydus surinko į miestelio centrą „svarbiam pranešimui“. Pirmiausia „svarbiems darbams“ vyrus atskyrė nuo moterų, buvo pasakyta, kad vyrai gyvens normaliomis sąlygomis, gaus košerinį maistą. Tokios kalbos šiek tiek apramino išsigandusius Skaudvilės žydus. Tačiau greitai vyrus nuvarė į Pužų girią. Moterims, vaikams ir seniems žmonėms buvo leista grįžti į namus. Netrukus moterys išgirdo šūvius, riksmus ir suprato, kad įvyko tragedija – daugiau savo vyrų ir sūnų jos nebepamatė.
Skaudvilės žydes, žydų vaikus ir senus žmones išvežė ir įkalino už kelių kilometrų buvusioje Batakių geležinkelio stotyje. Apie rugsėjo vidurį (tiksli data nežinoma) visus nužudė miške netoli Gryblaukio kaimo. Chajai Sorei Fridmanienei ir jos dukroms Fredai, Liubai ir Ciporai pavyko pabėgti iš stovyklos, tačiau motiną ir dukrą Ciporą sugavo ir nužudė. Freda ir Liuba Fridmanaitės daug dienų klajojo miškuose, maisto gaudavo iš aplinkinių valstiečių, kartais žmonės jas priimdavo ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Ypač sunki merginoms buvo itin šalta 1942-ųjų žiema. Kartą netekusios jėgų merginos netgi bandė nusižudyti. Fredai sunkiai susirgus, seserims pavyko pasiekti Kauno getą, ten Fredą išgydė žydų gydytojai. Tačiau akcijoms gete vis dažnėjant Freda Fridmanaitė 1944-ųjų pavasarį pabėgo iš Kauno geto ir pasiekė pažįstamo Benedikto Sindikaičio namus Stakių miestelyje. Pas B. Sindikaitį Freda pragyveno kelis mėnesius. Benediktas Sindikaitis, jo motina Kazimiera ir dukra Stasė kurį laiką slapstė ir tris brolius Fainšteinus iš Stakių. Tačiau iškilus kratų pavojui, visi slapstomi žydai pasitraukė į mišką, ten išsikasė bunkerius. Prie besislapstančiųjų prisidėjo ir nemažai bėglių iš Kauno geto, taip pat keli rusų karo belaisviai – susidarė apie keliasdešimt žmonių. Toje besislapstančiųjų grupėje 1944-aisiais vasarą atsidūrė ir Freda Fridmanaitė. Deja, liepą bunkeriai buvo aptikti, tik nedaugeliui pavyko pabėgti ir likti gyviems. Bunkeriuose žuvo apie 50 žmonių. Freda Fridmanaitė buvo sužeista. Likusi viena, ji ilgai klajojo miške, kol pasiekė pažįstamo Vinco Ramono namus – Vincas Ramonas ne kartą buvo pagelbėjęs Jurbarko ir Stakių rajonų miškuose besislapstantiems žmonėms. V. Ramonas nuoširdžiai priėmė Fredą, nors jam tai nebuvo paprasta, tuo metu pas jį jau slapstėsi du rusų karo belaisviai. Vincas Ramonas išgydė Fredai sužeistą ranką, rūpinosi ja ir išlaikė iki 1944-ųjų spalio, kol į šiuos kraštus įžengė Raudonoji armija.