žydų gelbėtojai
Pusvaškis Jonas
S.FINKELBRANDIENĖ
biologijos mokslų kandidatė, docentė
DAIRANTIS PAGALBOS
Kai kas iš geto gyventojų pasakodavo, kad viena kitam iš jų pažįstamų pavyko pasislėpti. Pasislėpdavo dažniausiai moterys, kai kada katalikų dvasiškių padedamos. Nutariau ir aš išbandyti savo laimę. Netoli Kauno buvo Pažaislio moterų vienuolynas, ir į jį nusprendžiau kreiptis. Patekti tenai man nebuvo sunku. Aš iš išvaizdos netipinga žydė. Kai pirmomis karo dienomis buvau kalinama kalėjime Mickevičiaus gatvėje, prižiūrėtojas, pastebėjęs mane tarp žydžių, paklausė, ar nesu lietuvaitė. „Ariška” išvaizda padėdavo man taip pat nejučiomis atsiskirti nuo traukiančių į aerodromą geto gyventojų kolonos ir, einant Aleksoto tiltu, kur paprastai būdavo gyvas judėjimas, įsiterpti į „laisvųjų” piliečių masę. Po to eidavau kur man reikėdavo, vakare laukdavau grįžtančių iš aerodromo kolonos ir kartu su jais įsmukdavau į getą.
Išsiruošiau į Pažaislio vienuolyną. Nuėjusi, pasukau į kleboniją. Čia koridoriuje mane pasitiko aukštas liesas sutanotas žmogus. Kunigas. Buvo pietų laikas, ir iš virtuvės sklido skanūs kvapai. Aš labai jaudinaus ir trumpai jam išdėsčiau, ko atėjau. Jis šaltu žvilgsniu pažiūrėjo į mane ir pradėjo aiškinti, jog valdžia draudžia padėti žydams. Aš atsakiau, kad jam, kaip kunigui, turėtų galioti ne žudikų įstatymai, o dievo įsakymai, jų tarpe įsakymas „Mylėk savo artimą”. Tada jis man pasiūlė rublį. Pigiai kunigas pardavė savo „dievišką” moralę... Aš apsisukau ir išbėgau, vos sulaikydama ašaras.
Grįžtu atgal iš Pažaislio ir galvoju, kas dabar daryti. Kelias ėjo per Petrašiūnus, ir aš nutariau užeiti pas vietinį vaitininką J.Pusvaškį. Aš asmeniškai jo nepažinojau, bet mano teta Vaksienė 1940 metais kartu su juo dirbo. Jinai ir dėdė man apie vaistininką pasakojo. Jis buvo juos aplankęs pirmomis karo dienomis, guodė ir prižadėjo pagal galimybę padėti. Užeisiu pas jį, galvojau, prisistatysiu ir paprašysiu nuodų. Jie pravers man ir mano vaikui sunkią valandą – nereikės ilgai kankintis.
Vaistininkas mane labai maloniai priėmė, nusivedė į namus ir pristatė žmonai, pavalgydino ir dar įteikė maisto ryšulėlį tetai. Pasipiktinę kalbėjo jis, jo žmona ir jos sesuo Giedraitienė apie masines žudynes ir giliai pergyveno tai, kad prie jų prisidėjo nacionalistiniai išgamos. Vaistininkas atsisakė man duoti nuodų ir patarė įsigyti lietuviškus dokumentus, palikti getą ir mėginti gyventi „laisvai”. Pasakiau, kad aš ne viena – su manim ketverių metų vaikas ir vyro sesuo. Jis kiek pagalvojo ir pasakė: „Reikia pamėginti, nieko nenustosite. Supažindinsiu jus su vienu žmogumi, kuris jums padės”. Susitarėme, kad po savaitės vėl užeisiu, ir kupina vilties grįžau į getą. Netrukus aš sėdėjau Serafinienės bute Kęstučio gatvėje ir laukiau to žmogaus, apie kurį kalbėjo man vaistininkas
PIRMOJI PAŽINTIS SU „BROLIUKU”
Serafinienė, jau pagyvenusi, bet guvi ir energinga moteris, mane visaip guodė. Kaip tikintis žmogus, jinai meldėsi dievui, kad išgelbėtų Lietuvą nuo „antikristo” ir man taip pat patarė melstis. Tačiau vien tik maldomis Serafinienė nepasitenkino. Instinktyviai ji jautė, kad kova su „antikristu” reikalauja konkretesnių darbų. Nepaisydama pavojaus, jinai pavertė savo butą slaptu dispečeriniu punktu. Čia susitikdavo geto gyventojai su tuo paslaptingu asmeniu, kurį minėjo ir vaistininkas – Bronium Gotautu. Serafinienė gyveno su vyru ir ligota dukra. Dukra dėl ligos niekuo nesidomėjo. Vyras nieko nežinojo apie savo žmonos ryšius. Visus pasimatymus Serafinienė skirdavo tada, kai vyro namie nebūdavo. Turėjo Serafinienė ir sūnų, kuris, prasidėjus karui, tarnavo tarybiniame laivyne. Ją pasiekė žinia, jog laivas, kuriame plaukė jos sūnus, buvo subombarduotas ir kad sūnus iššoko į jūrą. Ar pavyko jam išsigelbėti, Serafinienė nežinojo. Daug ašarų praliejo jinai, besimelsdama už jį.
...Po kiek laiko atsivėrė durys, ir į kambarį įėjo žemo ūgio vyras plačia ruda barzda. Jis buvo apsirengęs užlopyta miline, per pečius persimetęs odinį krepšį. Serafinienė jį vadino „broliuku”, taip vadino jį visi jo pažįstami. Retai kas žinojo jo pavardę.
„Broliukas” išėmė iš savo krepšio porą pasų. Vienas buvo Bronės Kukytės vardu. Jos amžius, ūgis, plaukų spalva sutapo su mano. Net jos nuotraukoje buvo daug panašumo į mane. Apsvarstę nutarėm, kad galiu naudotis pasu net nepakeitus nuotraukos. Antrasis pasas priklausė vyresnio amžiaus moteriai Jadvygai Širvelienei. Ir koks sutapimas – jinai savo veido bruožais, savo amžiumi ir pagrindinėmis asmens žymėmis panėšėjo į mano vyro seserį. Serafinienė matė šitame sutapime dievo ženklą, sakė, kad mūsų žygis bus sėkmingas, ir nepaprastai džiaugėsi. „Broliukas” liepė mums gerai išstudijuoti pasus, kad neapsirikus galima būtų pasakyti, kur gimėm, kur gyvenom, kuo vardu tėvas. Be to, jis patarė pasiteirauti apie buvusių pasų savininkių tėviškę, sugalvoti kiekvienai iš mūsų patikimą biografiją ir jos tvirtai laikytis. Kadangi aš pagal pasą buvau neištekėjusi, vaikas turėjo tapti Širveliu. Jam „broliukas” žadėjo gauti tokiu vardu metriką. Jis man patarė nedelsiant pabėgti, nes kalbama jog ligi Naujųjų metų getas bus likviduotas. Jis man davė Pūkytės (moteriškės, gyvenusios senamiestyje) adresą. Pas ją turėjome pernakvoti pirmąją naktį, išėjus į „laisvę”.
Drebančiomis rankomis paėmiau pasus, paslėpiau giliai, giliai ir su dėkingumo ašaromis akyse atsisveikinau su savo geradariais.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
biologijos mokslų kandidatė, docentė
DAIRANTIS PAGALBOS
Kai kas iš geto gyventojų pasakodavo, kad viena kitam iš jų pažįstamų pavyko pasislėpti. Pasislėpdavo dažniausiai moterys, kai kada katalikų dvasiškių padedamos. Nutariau ir aš išbandyti savo laimę. Netoli Kauno buvo Pažaislio moterų vienuolynas, ir į jį nusprendžiau kreiptis. Patekti tenai man nebuvo sunku. Aš iš išvaizdos netipinga žydė. Kai pirmomis karo dienomis buvau kalinama kalėjime Mickevičiaus gatvėje, prižiūrėtojas, pastebėjęs mane tarp žydžių, paklausė, ar nesu lietuvaitė. „Ariška” išvaizda padėdavo man taip pat nejučiomis atsiskirti nuo traukiančių į aerodromą geto gyventojų kolonos ir, einant Aleksoto tiltu, kur paprastai būdavo gyvas judėjimas, įsiterpti į „laisvųjų” piliečių masę. Po to eidavau kur man reikėdavo, vakare laukdavau grįžtančių iš aerodromo kolonos ir kartu su jais įsmukdavau į getą.
Išsiruošiau į Pažaislio vienuolyną. Nuėjusi, pasukau į kleboniją. Čia koridoriuje mane pasitiko aukštas liesas sutanotas žmogus. Kunigas. Buvo pietų laikas, ir iš virtuvės sklido skanūs kvapai. Aš labai jaudinaus ir trumpai jam išdėsčiau, ko atėjau. Jis šaltu žvilgsniu pažiūrėjo į mane ir pradėjo aiškinti, jog valdžia draudžia padėti žydams. Aš atsakiau, kad jam, kaip kunigui, turėtų galioti ne žudikų įstatymai, o dievo įsakymai, jų tarpe įsakymas „Mylėk savo artimą”. Tada jis man pasiūlė rublį. Pigiai kunigas pardavė savo „dievišką” moralę... Aš apsisukau ir išbėgau, vos sulaikydama ašaras.
Grįžtu atgal iš Pažaislio ir galvoju, kas dabar daryti. Kelias ėjo per Petrašiūnus, ir aš nutariau užeiti pas vietinį vaitininką J.Pusvaškį. Aš asmeniškai jo nepažinojau, bet mano teta Vaksienė 1940 metais kartu su juo dirbo. Jinai ir dėdė man apie vaistininką pasakojo. Jis buvo juos aplankęs pirmomis karo dienomis, guodė ir prižadėjo pagal galimybę padėti. Užeisiu pas jį, galvojau, prisistatysiu ir paprašysiu nuodų. Jie pravers man ir mano vaikui sunkią valandą – nereikės ilgai kankintis.
Vaistininkas mane labai maloniai priėmė, nusivedė į namus ir pristatė žmonai, pavalgydino ir dar įteikė maisto ryšulėlį tetai. Pasipiktinę kalbėjo jis, jo žmona ir jos sesuo Giedraitienė apie masines žudynes ir giliai pergyveno tai, kad prie jų prisidėjo nacionalistiniai išgamos. Vaistininkas atsisakė man duoti nuodų ir patarė įsigyti lietuviškus dokumentus, palikti getą ir mėginti gyventi „laisvai”. Pasakiau, kad aš ne viena – su manim ketverių metų vaikas ir vyro sesuo. Jis kiek pagalvojo ir pasakė: „Reikia pamėginti, nieko nenustosite. Supažindinsiu jus su vienu žmogumi, kuris jums padės”. Susitarėme, kad po savaitės vėl užeisiu, ir kupina vilties grįžau į getą. Netrukus aš sėdėjau Serafinienės bute Kęstučio gatvėje ir laukiau to žmogaus, apie kurį kalbėjo man vaistininkas
PIRMOJI PAŽINTIS SU „BROLIUKU”
Serafinienė, jau pagyvenusi, bet guvi ir energinga moteris, mane visaip guodė. Kaip tikintis žmogus, jinai meldėsi dievui, kad išgelbėtų Lietuvą nuo „antikristo” ir man taip pat patarė melstis. Tačiau vien tik maldomis Serafinienė nepasitenkino. Instinktyviai ji jautė, kad kova su „antikristu” reikalauja konkretesnių darbų. Nepaisydama pavojaus, jinai pavertė savo butą slaptu dispečeriniu punktu. Čia susitikdavo geto gyventojai su tuo paslaptingu asmeniu, kurį minėjo ir vaistininkas – Bronium Gotautu. Serafinienė gyveno su vyru ir ligota dukra. Dukra dėl ligos niekuo nesidomėjo. Vyras nieko nežinojo apie savo žmonos ryšius. Visus pasimatymus Serafinienė skirdavo tada, kai vyro namie nebūdavo. Turėjo Serafinienė ir sūnų, kuris, prasidėjus karui, tarnavo tarybiniame laivyne. Ją pasiekė žinia, jog laivas, kuriame plaukė jos sūnus, buvo subombarduotas ir kad sūnus iššoko į jūrą. Ar pavyko jam išsigelbėti, Serafinienė nežinojo. Daug ašarų praliejo jinai, besimelsdama už jį.
...Po kiek laiko atsivėrė durys, ir į kambarį įėjo žemo ūgio vyras plačia ruda barzda. Jis buvo apsirengęs užlopyta miline, per pečius persimetęs odinį krepšį. Serafinienė jį vadino „broliuku”, taip vadino jį visi jo pažįstami. Retai kas žinojo jo pavardę.
„Broliukas” išėmė iš savo krepšio porą pasų. Vienas buvo Bronės Kukytės vardu. Jos amžius, ūgis, plaukų spalva sutapo su mano. Net jos nuotraukoje buvo daug panašumo į mane. Apsvarstę nutarėm, kad galiu naudotis pasu net nepakeitus nuotraukos. Antrasis pasas priklausė vyresnio amžiaus moteriai Jadvygai Širvelienei. Ir koks sutapimas – jinai savo veido bruožais, savo amžiumi ir pagrindinėmis asmens žymėmis panėšėjo į mano vyro seserį. Serafinienė matė šitame sutapime dievo ženklą, sakė, kad mūsų žygis bus sėkmingas, ir nepaprastai džiaugėsi. „Broliukas” liepė mums gerai išstudijuoti pasus, kad neapsirikus galima būtų pasakyti, kur gimėm, kur gyvenom, kuo vardu tėvas. Be to, jis patarė pasiteirauti apie buvusių pasų savininkių tėviškę, sugalvoti kiekvienai iš mūsų patikimą biografiją ir jos tvirtai laikytis. Kadangi aš pagal pasą buvau neištekėjusi, vaikas turėjo tapti Širveliu. Jam „broliukas” žadėjo gauti tokiu vardu metriką. Jis man patarė nedelsiant pabėgti, nes kalbama jog ligi Naujųjų metų getas bus likviduotas. Jis man davė Pūkytės (moteriškės, gyvenusios senamiestyje) adresą. Pas ją turėjome pernakvoti pirmąją naktį, išėjus į „laisvę”.
Drebančiomis rankomis paėmiau pasus, paslėpiau giliai, giliai ir su dėkingumo ašaromis akyse atsisveikinau su savo geradariais.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967