žydų gelbėtojai

Povilaika Petras

NEĮKAINOJAMAS LANGUOTAS PLEDAS

Aviva Tkatsch (Thatch)-Sandler

Iš "Smuggled in Potato Sacks
Fifty Stories of the Hidden Children of the Kaunas Ghetto"

Editid by Solomon Abramovich and Yakov Zilberg, 2011


Mano tėvas buvo vienas iš šešių Leibo ir Rodos Tkač vaikų. Izaokas, vyriausias, išvyko į Meksiką septyniolikos, o Pesachas, jauniausias, buvo nužudytas Palestinoje, kai ėjo sargybą žydų gyvenvietėje. Mošė, Sara ir mano tėvas Benešas liko Kaune. Mano močiutė, motinos mama Ema Efron, buvo kilusi iš Vilniaus. Ji turėjo brolį, kuris emigravo į Šanchajų, ir seserį, kuri gyveno Švedijoje; manau, persikėlusi į Kauną, močiutė laukė žinių iš sesers dėl galimybių emigruoti į Švediją. Kaune ji susipažino su mano seneliu ir ištekėjo už jo. Jie turėjo du vaikus: mano mamą Rivą ir mano dėdę Šmuelį. Mamai buvo ketveri, kai mirė jos tėvas (mano senelis), ir jos mama, kad išlaikytų šeimą, įsidarbino tekstilės parduotuvėje. Giminių Kaune ji neturėjo, tad su dviem vaikais gyveno sunkiai, jautėsi vieniša.
Mano tėvas buvo dešimt metų vyresnis už mano mamą, buvo įgijęs teisininko specialybę, bet vertėsi tekstilės importu. Kai susipažino su mano mama, jai buvo tik keturiolika. Mama jam pamelavo, kiek jai metų. Bet kai sužinojo, kad ji gerokai jaunesnė, negu buvo sakiusi, jie jau buvo labai artimi. Jis ją globojo, įtraukė į Makabio sporto klubą, padėdavo ruošti namų darbus, tapo jos patarėju, vadovu ir galiausiai – vyru. Tėvai susituokė 1941-ųjų gegužės pabaigoje. Močiutė Ema antrą kartą ištekėjo prieš pat mano tėvų vestuves. Jos antras vyras ir keturi jo sūnūs per karą žuvo.
Motina pasakojo, kad jie su tėčiu leido medaus mėnesį kaime savo vasarnamyje, kai sužinojo apie vokiečių užmačias ir Lietuvos okupaciją. Jie skubiai grįžo į Kauną, nes norėjo būti arčiau giminių. Į getą jie persikėlė su tėvo gimine. Ankštuose butuose glaudėsi po daug žmonių; manau, mamai buvo labai sunku gyventi su tiek daug žmonių.
Sužinojusi, kad laukiasi, mano mama patyrė prieštaringus jausmus. Aš gimiau 1942 metų kovo 4 dieną. Buvo pavasaris, tad tėvai sionistai davė man kupiną vilties vardą Aviva (hebrajiškai „aviv“ –„pavasaris“).
Buvo rengiamos akcijos, per jas atimdavo vaikus. Per vieną tokią akciją mano tetą Sarą ir jos vaiką suėmė, ir daugiau mes apie juos nieko negirdėjome. Tėvai pasakojo, kad slėptuvė, kurioje mes su mama slėpdavomės, kai pasklisdavo gandai apie akcijas, buvo po sofa. Neįsivaizduoju, kaip mama sugebėdavo mane nuraminti, kad aš ištisas valandas tylėdavau, bet iki šiol jaučiu panišką baimę, kai man užkloja antklode veidą. Taip gyvenome dvejus metus.
Laikas bėgo ir vis labiau darėsi aišku, kad visi žydai galiausiai bus nužudyti. Tėvai jautė, kad turi išvesti mane iš geto. Pamenu, tėvai pasakojo, kad jie ilgai svarstė, kaip viskas pakryptų, jeigu jie nesugrįžtų manęs atsiimti. Ar nebūtų likimo ironija, jei mane užaugintų antisemite? Vis dėlto troškimas išgelbėti mane nugalėjo, ir jie pradėjo ieškoti žmogaus, kuriam galėtų patikėti išgelbėti žydų vaiko. Ir jie rado moterį, kuri sutiko mane priimti. Ji gyveno netoli kitame mieste ir nuomojo gimnazistėms kambarius. Mane užmigdė migdomaisiais, įdėjo į maišą ir paslėpė vežime po šienu. Atsibudusi keistoje vietoje su žmonėmis, kalbančiais svetima kalba, buvau labai sukrėsta, verkiau, priešinausi, niršau. Kadangi namas būdavo pilnas žmonių, toji moteris, Letulienė, išsigando. Už pagalbą žydams bausdavo mirtimi, todėl ji turėjo rasti man kitą vietą, juk aš kėliau grėsmę visiems jos gyventojams.
Ji pasikvietė kelias mergaites ir pasakė, kad tam tikru laiku mane išneš į lauką ir paliks ten. Ji paprašė, kad kuri nors iš mergaičių paimtų mane ir rastų man saugią vietą. Ji nenorėjo žinoti, kas mane paims ir kur aš būsiu, kad jeigu ją būtų tardę, ji neturėtų ko pasakyti vokiečiams. Viena iš mergaičių (o gal ir ne viena) paėmė mane į savo šeimos ūkį. Kai ji ten pasirodė su vaiku, tėvai jai pasakė: „Ar tu suvoki, ką padarei? Per tave dabar mūsų gyvybei gresia pavojus.“
Bet tai buvo geri žmonės, jie mane priglaudė. Turėjau labai nedaug daiktų: neįprasto škotiško rašto antklodę, kurią tėvas man atvežė iš vienos kelionės į Angliją, kelis drabužėlius, plaukų segtuką, kurį mama padarė iš spalvotų vielučių, ir tėvų nuotrauką. Du kartus atiduota svetimiems buvau palūžusi ir labai nuolanki. Tuomet aš kalbėjau tik jidiš, bet greitai pramokau ir lietuviškai. Man labai pasisekė, kad buvau šviesiaplaukė, smulkių veido bruožų ir žaliaakė. Svetimiems sakydavo, kad aš tolima giminaitė, pakrikštijo Vitute, ir aš labai prisirišau prie tų mylinčių, drąsių žmonių. Tą moterį aš vadinau „Mamyte“.