žydų gelbėtojai

Arimavičius Stasys

TAI ĮVYKO PANEVĖŽYJE

Nemaža taurių ir drąsių žmonių buvo Panevėžyje. Štai ką pasakoja Srolis Gutmanas laikraštyje „Panevėžio tiesa” (1963 m. kovo 3 d.)
1943 m. pavasarį, apie balandžio mėnesį, didelę grupę žmonių iš Vilniaus geto atvežė į Panevėžį.
Mes, pasirodo, buvome reikalingi statybos ir remonto darbams Staniūnų dvare, kurį hitlerininkai padovanojo gebitskomisarui Neumanui už nuopelnus, įvedant „naują tvarką” Lietuvoje.
Patalpino mus, vyrus ir moteris, barake Sodų gatvėje, be šviesos ir šilumos; nebuvo ten nei langų, nei krosnių, nei durų. Okupantai bei jų pakalikai reikalavo tik darbo, o apie maistą ir drabužius mums visiškai negalvojo. Po kurio laiko vos vilkome kojas.
Kreipėmės pagalbos pas vietinius gyventojus, o jie mums padėdavo, kiek galėdami. Tada ir susipažinau su panevėžiečio Jono Arimavičiaus šeima, gyvenusia Klaipėdos gatvėje 57.
Kada pirmą kartą užėjome, Jonas Arimavičius ir jo žmona Kotryna priėmė mus su atvira širdimi, davė pavalgyti, nusiprausti, o be to, ir maisto įdėjo.
Pas Arimavičių užeidavau ne tik aš vienas, bet ir kiti nelaimės draugai, o taip pat ir tarybiniai karo belaisviai, kuriems šie žmonės rasdavo gerą, nuoširdų žodį ir maisto.
Negaliu užmiršti tokio atsitikimo. Kotryna Arimavičienė metė praeinantiems gatve karo belaisviams visą krepšį duonos. Duona pateko belaisviams, bet sargybinis prišoko prie moters ir pradėjo ją mušti šautuvo buože.
Arimavičių šeimai su keletu vaikų – vyresnysis sūnus Stasys tada turėjo apie 12 metų – pačiai sunku buvo galą su galu sudurti, bet jie dalydavosi su mumis paskutiniu kąsniu.
Taip prabėgo keletas mėnesių. Visi vaikai apie mus žinojo, bet nė vienas neišdavė, kartais patys atnešdavo maisto. Dažniausiai tai darydavo vyresnysis – Stasys.
Staiga vieną rudens dieną sužinojome, kad ryt poryt mus turi nužudyti. Daug žmonių pabėgo, jų tarpe ir aš. Vėl kreipėmės pagalbos į Arimavičius, ir jie neatsisakė. Priėmė ir paslėpė pas save tris žmones: vilnietį Aroną Raznoščiką, jo žmoną Heldą ir mane. Kada pavojus padidėjo, padėjo mums išsikasti netoli namo slėptuvę, kur visi ilgai gyvenome. Mūsų draugą Leizerį Gurvičių priglaudė Šiaulių gatvėje gyvenusi Jadvyga Makasejevienė.
Vėliau Arimavičius, suradęs savo mirusio brolio pasą, davė jį man ir rekomendavo darbui pas malūnininką. Po savaitės ten dirbti pasidarė pavojinga, ir vėl Arimavičius rado man vietą. Šį kartą Radžiūnų kaime, netoli Subačiaus miestelio, pas savo pažįstamą Joną Kriaučiūną. Po kelių mėnesių buržuaziniai nacionalistai sužinojo, kad aš slapstausi kaime. Suimti nepavyko. Kriaučiūnas nusiuntė mane į Kinderių kaimą, o po kelių mėnesių grįžau atgal į Radžiūnus, kur 1944 metų vasarą ir sulaukiau Raudonosios Armijos.
Šiandien aš pensininkas, man jau 72 metai, bet už savo gyvybę esu dėkingas geram, nuoširdžiam ir jautriam žmogui, panevėžiečiui Jonui Arimavičiui ir jo šeimai.

Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967