žydų gelbėtojai
Apuokienė Juozefa
KAZYS APUOKAS
JUOZEFA APUOKIENĖ
Nacistinės Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, rašytojas, publicistas Mejeris Elinas ir muzikos pedagogė Dveira (Busia) Kormanaitė-Elinienė su 1940 m. gimusia dukrele Estera bandė pasitraukti į Rusiją, tačiau jiems nepavyko. 1941-ųjų rugpjūčio 15-ąją Elinų šeima atsidūrė Kauno gete už spygliuotų vielų tvoros. Greitai visiems geto kaliniams tapo aišku, kad pasmerktųjų vaikai –naujajai valdžiai tik balastas, tad jiems pirmiausia gresia pavojus. 1941-ųjų gruodį Kauno gete buvo įsteigta antifašistinė organizacija AKO, kurios vadu ir legendiniu didvyriu tapo Mejerio Elino brolis Chaimas. Vienas iš šios organizacijos tikslų buvo užmegzti kontaktus su žmonėmis už geto ribų ir rasti gerų žmonių, kurie sutiktų gelbėti žydų vaikus. Tokių žmonių ieškojo ir Dveira Elinienė. Vieną 1941 metų gruodžio naktį ji ryžosi gelbėti savo dukrelę. Su mažąja Estera ant rankų D. Elinienė pralindo pro spygliuotų vielų tvorą ir pradėjo ilgas, pavojingas klajones.
Buvo nepaprastai sunku ilgesniam laikui rasti slapstymosi vietą. Nemažai žmonių buvo pasirengę padėti, bet atsirasdavo ir nepatikimų asmenų, skundikų, nuo kurių tekdavo bėgti, kol nevėlu. Iš D. Elinienės 1952 m. sausio 18 d. liudijimo: Aš, Elinienė Dveira, pažįstu Kazį Apuoką, gim. 1885 m., ir Juozefą Apuokienę dar iš prieškario laikų. Jų neapykantą fašizmui, nepaprastą drąsą, užuojautą ir pagalbą engiamiems ir persekiojamiems turėjau progą patirti vokiečių okupacijos metais. Rizikuodami gyvybe, jie suteikė man, pabėgėlei iš Kauno geto, laikiną prieglobstį ir pagalbą maistu. Esu mačiusi, kaip Apuokai taip pat padėdavo karo belaisviams, pabėgusiems iš vokiečių karo stovyklų. Tačiau nebuvo galimybių likti šioje šeimoje ilgesnį laiką.
D. Elinienei ilgai nepavyko rasti nuolatinės slapstymo vietos dukrai Esterai. Ne kartą jai teko grįžti pas Apuokus į tikrą ramybės uostą, bet 1943-iųjų spalį ji pabeldė į garsiųjų Kauno inteligentų Čiurlionių-Zubovų duris. D. Elinienę sujaudino nuoširdumas ir šiluma, kurią jai parodė Sofija Čiurlionienė, jos dukra Danutė ir jos žentas Vladimiras Zubovas. Ši šeima gyveno Kauno centre, tad ilgai slėpti ten Esterą buvo labai pavojinga, todėl mažajai Esterai buvos rastas prieglobstis vienuolių benediktinių ir vyskupo Teofiliaus Matulionio globojamuose Čiobiškio vaikų namuose – ten Estera laimingai sulaukė karo pabaigos. Dauguma D. Elinienės ir jos dukters Esteros gelbėtojų jau yra apdovanoti, pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Džiugu, kad per šią ceremoniją pagerbtas Kazio ir Juozefos Apuokų atminimas.
JUOZEFA APUOKIENĖ
Nacistinės Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, rašytojas, publicistas Mejeris Elinas ir muzikos pedagogė Dveira (Busia) Kormanaitė-Elinienė su 1940 m. gimusia dukrele Estera bandė pasitraukti į Rusiją, tačiau jiems nepavyko. 1941-ųjų rugpjūčio 15-ąją Elinų šeima atsidūrė Kauno gete už spygliuotų vielų tvoros. Greitai visiems geto kaliniams tapo aišku, kad pasmerktųjų vaikai –naujajai valdžiai tik balastas, tad jiems pirmiausia gresia pavojus. 1941-ųjų gruodį Kauno gete buvo įsteigta antifašistinė organizacija AKO, kurios vadu ir legendiniu didvyriu tapo Mejerio Elino brolis Chaimas. Vienas iš šios organizacijos tikslų buvo užmegzti kontaktus su žmonėmis už geto ribų ir rasti gerų žmonių, kurie sutiktų gelbėti žydų vaikus. Tokių žmonių ieškojo ir Dveira Elinienė. Vieną 1941 metų gruodžio naktį ji ryžosi gelbėti savo dukrelę. Su mažąja Estera ant rankų D. Elinienė pralindo pro spygliuotų vielų tvorą ir pradėjo ilgas, pavojingas klajones.
Buvo nepaprastai sunku ilgesniam laikui rasti slapstymosi vietą. Nemažai žmonių buvo pasirengę padėti, bet atsirasdavo ir nepatikimų asmenų, skundikų, nuo kurių tekdavo bėgti, kol nevėlu. Iš D. Elinienės 1952 m. sausio 18 d. liudijimo: Aš, Elinienė Dveira, pažįstu Kazį Apuoką, gim. 1885 m., ir Juozefą Apuokienę dar iš prieškario laikų. Jų neapykantą fašizmui, nepaprastą drąsą, užuojautą ir pagalbą engiamiems ir persekiojamiems turėjau progą patirti vokiečių okupacijos metais. Rizikuodami gyvybe, jie suteikė man, pabėgėlei iš Kauno geto, laikiną prieglobstį ir pagalbą maistu. Esu mačiusi, kaip Apuokai taip pat padėdavo karo belaisviams, pabėgusiems iš vokiečių karo stovyklų. Tačiau nebuvo galimybių likti šioje šeimoje ilgesnį laiką.
D. Elinienei ilgai nepavyko rasti nuolatinės slapstymo vietos dukrai Esterai. Ne kartą jai teko grįžti pas Apuokus į tikrą ramybės uostą, bet 1943-iųjų spalį ji pabeldė į garsiųjų Kauno inteligentų Čiurlionių-Zubovų duris. D. Elinienę sujaudino nuoširdumas ir šiluma, kurią jai parodė Sofija Čiurlionienė, jos dukra Danutė ir jos žentas Vladimiras Zubovas. Ši šeima gyveno Kauno centre, tad ilgai slėpti ten Esterą buvo labai pavojinga, todėl mažajai Esterai buvos rastas prieglobstis vienuolių benediktinių ir vyskupo Teofiliaus Matulionio globojamuose Čiobiškio vaikų namuose – ten Estera laimingai sulaukė karo pabaigos. Dauguma D. Elinienės ir jos dukters Esteros gelbėtojų jau yra apdovanoti, pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Džiugu, kad per šią ceremoniją pagerbtas Kazio ir Juozefos Apuokų atminimas.