žydų gelbėtojai
Petrauskienė Marija
Jonas PETRAUSKAS (1915–1944)
Sušaudytas 1944 m. liepos mėn. Kauno IX Forte
Iš Reginos Petrauskaitės-Valaitienės laiško:
Mano, Reginos Petrauskaitės-Valaitienės, tėvas Jonas Petrauskas, gimęs 1915 m. Žvyrių kaime, Raseinių apskrityje, Jurbarko valsčiuje, 1944 m. liepą buvo sušaudytas IX-ajame Forte kartu su Vytautu Žakovičiumi.
Mano tėvai Jonas ir Marijona su dviem dukromis – 4,5 metukų Regina ir 2,5 metukų Aldute – gyveno Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Pakalniškių kaime. Tėtė buvo amatininkas-siuvėjas, siuvo namuose ir pas ūkininkus, taip pat turėjo du mokinius, kuriuos mokino siuvėjo amato. 1943 m. rudenį mano tėvas Jonas Petrauskas susitarė su kaimo gydytoju, kuris gyveno labai netoli, kad priims gyventi dvi moteris, kurioms skubiai reikia padėti. Kaimo gydytojas buvo Vytautas Žakovičius, kurį gerai prisimenu, nes mane ir mano seserį jis dažnai gydydavo nuo vaikų ligų. Taip mūsų namuose atsirado dvi puikios moterys: viena vyresnė, kita jaunesnė. Jos gyveno tame pačiame kambaryje, kur tėvas siuvo, tik už širmos. Mums, mergaitėms, jos buvo labai geros: lauke žaisdavo su mumis, eidavom į mišką pasivaikščioti, nes gyvenome visai prie miško. /.../
1944 m. kovo mėnesį atėjo ginkluoti vyrai. Mamos ir tėtės nebuvo: tą labai gerai prisimenu, nes labai bijojau. Mus su sese saugojo kaimynė. Uniformuoti kariškiai įsakė moterims greitai rengtis, pasiimti su savim ką paneša ir eiti su jais. Moterys taip ir padarė: susidėjo savo rūbus į lagaminą, pasiėmė abi po pagalvėlę ir išėjo varomos vyrų. Po kiek laiko parėjo mama. Pamačiusi varomas moteris, ji paklausė, kur jie jas veda, bet vyrai piktai atsakė, kad jos yra „žydelkos“, ir „tegul rytoj anksti tavo vyras prisistato į Šakius“. Mama išėjo pašaukti tėtės, nes jis kitame kaime siuvo pas ūkininką. Tėtė parėjo ir vis ramino, kad nieko nebus: „nebijokite, ar mes nusidėjome, kad padėjom žmonėms“. Kitą dieną ryte tėtė išvažiavo į Šakius, kur buvo kviečiamas, ir daugiau jo nebemačiau. Iš pradžių kalėjo Marijampolės kalėjime, o gegužės mėnesį buvo pervežtas į Kauną, į sunkiųjų darbų kalėjimą, 55 kamerą, po to perkeltas į IX –tą Fortą. Iš ten nuo 1944 m. liepos 20 d. nebegavome jokių žinių.
Sušaudytas 1944 m. liepos mėn. Kauno IX Forte
Iš Reginos Petrauskaitės-Valaitienės laiško:
Mano, Reginos Petrauskaitės-Valaitienės, tėvas Jonas Petrauskas, gimęs 1915 m. Žvyrių kaime, Raseinių apskrityje, Jurbarko valsčiuje, 1944 m. liepą buvo sušaudytas IX-ajame Forte kartu su Vytautu Žakovičiumi.
Mano tėvai Jonas ir Marijona su dviem dukromis – 4,5 metukų Regina ir 2,5 metukų Aldute – gyveno Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Pakalniškių kaime. Tėtė buvo amatininkas-siuvėjas, siuvo namuose ir pas ūkininkus, taip pat turėjo du mokinius, kuriuos mokino siuvėjo amato. 1943 m. rudenį mano tėvas Jonas Petrauskas susitarė su kaimo gydytoju, kuris gyveno labai netoli, kad priims gyventi dvi moteris, kurioms skubiai reikia padėti. Kaimo gydytojas buvo Vytautas Žakovičius, kurį gerai prisimenu, nes mane ir mano seserį jis dažnai gydydavo nuo vaikų ligų. Taip mūsų namuose atsirado dvi puikios moterys: viena vyresnė, kita jaunesnė. Jos gyveno tame pačiame kambaryje, kur tėvas siuvo, tik už širmos. Mums, mergaitėms, jos buvo labai geros: lauke žaisdavo su mumis, eidavom į mišką pasivaikščioti, nes gyvenome visai prie miško. /.../
1944 m. kovo mėnesį atėjo ginkluoti vyrai. Mamos ir tėtės nebuvo: tą labai gerai prisimenu, nes labai bijojau. Mus su sese saugojo kaimynė. Uniformuoti kariškiai įsakė moterims greitai rengtis, pasiimti su savim ką paneša ir eiti su jais. Moterys taip ir padarė: susidėjo savo rūbus į lagaminą, pasiėmė abi po pagalvėlę ir išėjo varomos vyrų. Po kiek laiko parėjo mama. Pamačiusi varomas moteris, ji paklausė, kur jie jas veda, bet vyrai piktai atsakė, kad jos yra „žydelkos“, ir „tegul rytoj anksti tavo vyras prisistato į Šakius“. Mama išėjo pašaukti tėtės, nes jis kitame kaime siuvo pas ūkininką. Tėtė parėjo ir vis ramino, kad nieko nebus: „nebijokite, ar mes nusidėjome, kad padėjom žmonėms“. Kitą dieną ryte tėtė išvažiavo į Šakius, kur buvo kviečiamas, ir daugiau jo nebemačiau. Iš pradžių kalėjo Marijampolės kalėjime, o gegužės mėnesį buvo pervežtas į Kauną, į sunkiųjų darbų kalėjimą, 55 kamerą, po to perkeltas į IX –tą Fortą. Iš ten nuo 1944 m. liepos 20 d. nebegavome jokių žinių.