žydų gelbėtojai

Paulavičienė Antanina

Paulavičių šeimos žygdarbis

Lauras Sabonis, Vilnius, 2014

1944 metų liepą, Rytų frontui artėjant Kauno link, naciai nusprendė likviduoti getą ir darbo stovyklas – dalį žydų sušaudyti, o dalį išvežti į Dachau ir Štuthofą. Vienoje iš į geležinkelio stotį varomų kolonų buvo ir dvidešimtmetė Miriam Krakinovski (tuomet Schumacher) iš Troškūnų. Žygiuojant per Panemunės tiltą, susidarė grūstis.Vienas žydas pasinaudojo tuo ir staiga šoko į Nemuną. Naciai paleido ugnį, kilo sąmyšis, ir Miriam išgriuvo iš kolonos ant šaligatvio. Mergina akimirksniu nusiplėšė nuo krūtinės geltoną žvaigždę, bet prie jos prišoko vokiečių sargybinis ir norėjo įgrūsti ją atgal į kalinių koloną. Žydaitė nesutriko ir užriko ant sargybinio švaria lietuvių kalba, kad ją paleistų, nes ji tiesiog ėjusi pro šalį. Nacis sutriko, paskui nubloškė Miriam pylimu žemyn, ir kolona toliau judėjo jau be jos (1).
Tuo metu Miriam dar nežinojo, bet ant tilto kilusią suirutę iš netoli plūduriuojančios valties stebėjo du žmonės – tėvas ir sūnus. Miriam pasakoja, kad kai atsistojo, nusipurtė dulkes ir pradėjo eiti, nutiko štai kas: „Ėjau pakrante tolyn nuo tilto ir pamačiau valtyje sėdintį žmogų [...]. Jis lietuviškai pasisveikino, aš jam atsakiau taip pat. Jis paklausė, ar aš kartais nemačiusi, kas ten ant tilto nutiko. Atsakiau, kad ne, ir nuėjau tolyn. Po kelių minučių už nugaros vėl išgirdau to vyro balsą. Aš atsisukau ir paklausiau, kodėl jis paskui mane seka. Jis atsakė, kad jam atrodą, jog man reikia pagalbos [...]. Vyras sakė nebijoti jo, ir nors man iš tiesų buvo baisu, deja, neturėjau kur dingti (2).“
Nepažįstamasis parsivedė Miriam į savo namus Panemunėje. Juodu nulipo į rūsį, vyras pastūmė į šoną viduryje stovėjusį darbastalį, nušlavė aplink pabirusias drožles ir kelis sykius pabeldė į grindis. Atsivėrė nedidelės durelės, ir vyras pasakė Miriam lipti žemyn. Miriam prisimena: „Nemačiau, kur lipu, bet tylėjau. Paskui pasidarė kiek šviesiau, apsidairiusi supratau, kad atsidūriau mažytėje, tvankioje patalpoje, pilnoje iki pusės išsirengusių žydų. Jie puolė manęs klausinėti apie getą, ir tada aš pravirkau (3).“ Praėjus trims savaitėms po Miriam išsigelbėjimo, vokiečiai pasitraukė iš Kauno, miestą užėmė sovietų kareiviai.
Vyras, kuris slėptuvėje gelbėjo Miriam ir kitus žydus, buvo Jonas Paulavičius – lietuvis stalius, kuris, padedamas žmonos Antaninos (Antosės), sūnaus Kęstučio ir dukters Danutės, karo metais nuo mirties išgelbėjo iš viso 16 žmonių: 12 žydų, 2 rusus karo belaisvius ir du lietuvius, kuriuos vokiečiai rengėsi areštuoti. Ir visa tai neatsitiktinai: Jonas suvokė, ką daro, ir kokią grėsmę užtraukia sau ir savo šeimai. Paulavičius turėjo sau išsikėlęs tikslą –išgelbėti iš geto kuo daugiau šviesių, išsilavinusių, kvalifikuotų žydų, kad po karo jie prisidėtų prie žydų bendruomenės atkūrimo ir suklestėjimo iš naujo.
Kai kurios šios istorijos detalės tebėra nugrimzdusios į užmarštį, tačiau aišku yra tai, kad 1944 metais pavasarį Kęstutis paprašė tėvo išgelbėti ir jų namuose paslėpti Jochananą Fainą (Jochanan/Yochanan Fain), keturiolikmetį smuikininką, su kuriuo Kęstutis prieš karą mokėsi vienoje mokykloje. Paulavičius ir jo ryšininkai gete suorganizavo berniuko pabėgimą – Jochananas įsimaišė į darbo brigadą ir išsmuko iš Vilijampolės. O Kęstutis atėjo jo pasitikti į sutartą vietą, ir jie kartu grįžo į Panemunę. Paulavičių namuose Jochananas tapo šeimos nariu ir netgi gavo naują vardą – Juozas. Savo atsiminimuose Fainas rašo: „Tėvai Kęstutį paskyrė globoti mane. Jis atnešdavo valgyti, išpildavo naktipuodį ir pasirūpino mano siela vienatvėje. Atnešė šachmatus, knygą apie šachmatus, Maironio eilių rinkinį, kurį nupirko specialiai man. Kęstutis atjautė mane, skyrė man daug laiko: kalbėjosi, pasakojo apie matytus filmus, atnešdavo knygų. [...] Aš likau gyvas ir neperdėsiu sakydamas, kad tai tik Kęstučio dėka (5).“
Tačiau Jochananas labai nustebo, kai baigusis nacių okupacijai sužinojo, kad buvo ne vienintelis žmogus, kurį priglaudė ir slėpė Paulavičių šeima. O buvo taip: į Jono Paulavičiaus bendradarbį Česlovą Prapuolenį, kilusį iš Kybartų, kreipėsi šio pažįstami Icchakas ir Lena Šamesai (Shames), taip pat iš Kybartų, ir paprašė išgelbėti iš geto ir priglausti jų keturmetį sūnelį Šimelę. Česlovas į savo namus vaiko paimti negalėjo, todėl kreipėsi į Joną ir paprašė jo priimti Šimelę. Paulavičius, aptaręs tai su žmona, sutiko, ir po kurio laiko berniukas buvo išgabentas iš geto ir atsidūrė Panemunėje. Neilgai trukus Jonas su Antanina nusprendė, kad reikia gelbėti ir berniuko tėvus. Lena paprašė Jono priimti ir jos seną motiną – taip Paulavičių namuose Panemunėje netrukus jau gyveno keturi Šamesų šeimos nariai.
Prieš priimdamas Šamesus, Jonas nusprendė po namu įrengti slėptuvę, kurioje žydai galėtų saugiai laukti karo pabaigos. Jonas ir Kęstutis per kelias naktis iškasė po namo pamatais duobę (žemes paslapčia išbėrė į upę), jos šonus sutvirtino lentomis, įrengė keturis dvigulius gultus, pastatė kibirą, pakabino užuolaidą ir atnešė nedidelį radiją bei žemėlapį – kad būtų galima sekti fronto judėjimą. Rūsio grindyse Paulavičius su sūnumi iškirto nedidelę angą ir įtaisė dureles, kurias kartais praverdavo, kad į vidų patektų šviežio oro, tačiau dažniausiai jas laikydavo uždarytas ir užmaskuodavo jas ant viršaus užstumtu varstotu, o aplink stalą pribarstydavo drožlių.
Jonas Šamesams pasakė, kad jie surastų daugiau žydų, nes jis galėtų ir juos slėpti savo namuose. Tada Icchakas savo pažįstamiems gydytojams Chaimui ir Taniai Ipams (Chaim ir Tania Ipp, mergautinė Tanios pavardė Chaimovič) papasakojo apie Jono pasiūlymą. Iš pradžių Chaimas buvo nusiteikęs skeptiškai, mat jie su žmona neturėjo jokio turto, tad netikėjo, kad kas nors imtųsi gelbėti žydus, neimdamas už tai užmokesčio ir juo labiau slėptų savo namuose, rizikuodamas savo ir namiškių gyvybėmis. Tačiau kai Icchakas suorganizavo Jono ir Chaimo susitikimą (kažkur už geto ribų), daktaras Ipas pakeitė nuomonę. Jo žmona Tania vėliau pasidalijo prisiminimais apie Joną Paulavičių: „Jonas įrodė esantis ypatingas žmogus, toks, kokių retai sutiksi: nepaprastai kilnus, ryžtingas, nuoširdus ir bebaimis vyras, kuris beatodairiškai narsiai rizikavo gyvybe. Jonu negalėjai nesižavėti – rūpinosi žydais kaip savais”. Paulavičius gi stengdavosi lankyti slėptuvėje įnamius kuo dažniau – jis ne tik rytais jiems atnešdavo kavos ir duonos ir išnešdavo kibirą, bet kai galėdavo, ateidavo su jais pasišnekėti, kartu su jais pasiklausyti radijo ir aptarti fronto situacijos. Po darbo Jonas važiuodavo ieškoti, kur įsigyti maisto: miltų, žirnių ar lašinių. Ir tai tekdavo daryti toli nuo namų, kas kartą vis kitur, ir pirkti tik po nedidelį kiekį, nes Jonas turėjo saugotis, kad niekam nesukeltų įtarimo. Paulavičius pardavė kitą savo turėtą namą, kad galėtų išmaitinti tiek burnų, bet kartais tiesiog nepavykdavo gauti maisto ir visiems tekdavo laukti kitos dienos tuščiais pilvais. O kartais nusišypsodavo sėkmė – sykį Jonui pavyko iš kažkur gauti kariškų milinių, kurias jis išmainė į lašinius.
Jonas sumanumą demonstravo ne tik ieškodamas maisto karo nustekentame krašte. Paulavičius su pažįstamais kartą iš geto ištraukė dar kelis žydus: papirko lietuvį, dirbusį gestapo vairuotoju, ir tas vokiečių mašina slapta išvežė žydus iš Vilijampolės ir išlaipino sutartoje vietoje kitoje Kaune dalyje, o Jonas juos aplinkkeliais parsivedė į Panemunę (7). Icchako pusseserė Musia „Mania“ Neimark (vėliau Geršenman) į Paulavičių namus pateko taip: kai Jonas pasitiko ją, ištrūkusią iš geto, juodu sutarė, kad jis eis pirmas, o Mania seksianti jam iš paskos, laikydamasi atstumo. Jeigu žydaitę naciai pastebėtų ir areštuotų, Jonas neatsigręždamas eitų toliau. Jis negalėjo rizikuoti pakliūti vokiečiams į nagus, kai nuo jo priklausė šitiek žmonių Panemunėje. Laimė, Paulavičius ir Maniavisus keliolika kilometrų sukorė laimingai (8).Netrukus Panemunėje prieglobstį rado ir Manios vyras inžinierius Aronas Neimarkas.