žydų gelbėtojai

Chasia Geselevičienė prisimena:

Aš Grinaitė-Geselevičienė (Geselewitz) Chasia gimiau ir gyvenau Širvintose, (Ukmergės apskr.) 1941 metais baigiau Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją

Pora savaičių prieš karą komunistai ištrėmė mano tėvelius ir brolį į Sibirą, atvažiavo į Ukmergę ir manęs paimti, bet aš jau slapsčiausi pas pusseserę Kaune. Po paros prasidėjo karas ir aš su giminėmis ir visais žydais buvome uždaryti gete, Vilijampolėje.

Apie gyvenimą gete, manau, kad visiems yra žinoma: mes buvome išvarginti, pažeminti, alkani ir t.t. Po Didžiosios Akcijos spalio 29 d. likau gete viena. Netekau visų giminių ir daugumos pažįstamų (buvo sušaudyta apie 10 tūkst. žydų, Kauno geto kalinių.red.) Dirbom labai sunkiai. Po kiek laiko pradėjau galvoti apie pabėgimą iš geto (nebuvau labai panaši į žydę). Bet kur bėgti? Ir taip vieną dieną, kai buvau darbe, prasitariau vienam prižiūrėtojui, kad jei turėčiau kur pabėgti, tai pabėgčiau iš geto. Ir jis (A.D.) pasiūlė, kad ateičiau pas jį. Jis gyveno su žmona, puikiame bute, Laisvės alėjoje. Pasiklausiau žmonių apie A.D. ir jie nebuvo apie jį tokios geros nuomonės. Bet kitos išeities nebuvo ir nusprendžiau eiti pas jį. Po poros savaičių jis atėjo girtas ir pradėjo rėkti, kad turi mane vesti į gestapą. Dar spėjau nustverti paltą, kuris buvo prieškambaryje ir pradėjau bėgti, jis bėgo paskui mane, pasislėpiau tarp namų. Neradęs manęs grįžo, o aš pabėgau pas Oną Buzelytę, kuri gyveno Žaliakalnyje. Oną Buzelytę atsitiktinai pažinojau būdama pas A.D. ir ji žadėjo laikinai priimti mane. Ona gyveno su drauge Brone, turėjo mažą kambarėlį, kuriame slapstė du klierikus, pabėgusius iš Vilniaus kunigų seminarijos, ir virtuvėlę kur mes visos trys miegojom ant šiaudų. Tai buvo puiki moteris, labai jaudinosi dėl žiaurumų, kurie vyko. Bet būti pas ją buvo labai pavojinga (išvietės buvo kieme) ir aplinkiniai žmonės pradėjo domėtis manimi. Už poros savaičių Ona iš kažkokio kunigo gavo mano amžiaus mirusios mergaitės gimimo metriką. Gavau Šv. Kazimiero vienuolyno Vilniuje adresą ir išsiruošiau į kelionę. Ona išlydėjo mane iki vieškelio, atsisveikinome su ašaromis akyse. Kas bus jeigu manęs nepriims? Ir taip po 5-6 dienų patekau į Vilnių, Šv. Kazimiero vienuolyną. Vienuolyno vedėja buvo užimta, liepė palaukti ir duoti man pavalgyti. Vienuolės atnešė man pavalgyti, atnešė sniego ir pradėjo trinti man kojas, rankas (buvo nušalusios). Po valandos vedėja pakvietė mane pas save. Papasakojau apie save, kad pabėgau iš geto ir pažįstamas kunigas davė man jų adresą.

Vedėja pakvietė vienuolę ir pasakė jai paruošti man vietą. Jaučiausi laiminga, kad turiu vietą kur būti ir gal dar galėsiu surasti pažįstamų, kurie galės man padėti (juk tiek daug jų turėjau ir visų netekau). Bet kaip ir maniau, laimė pagyventi vienuolyne irgi neilgai truko. Pradėjo areštuoti lenkų vienuolius. Pasidarė labai pavojinga. Vienuolėms buvo pavojinga o man grėsė mirtis, todėl nežinojau ką daryti.

Ir taip vieną vakarą nuvedė mane pas ponus Anužius. Anužiai priėmė mane kaip sesutę, apkabino, pabučiavo, ramino mane, kad tik neverkčiau ir kad viskas bus gerai. Ponas Anužis nuėmė man nuo kojų suplyšusius batus, susiuvo kelis odos gabaliukus ir pradėjo taisyti batus. Ponia Anužienė, graži moteris, inteligentė, aristokratė. Ir jie abu kaip atsiųsti angelai, sukasi aplink mane, ramina. Ir galvojau, kokia laimė pažinti tokius žmones. Čia ir Ignas atėjo susipažinti. Anužių šeima gyveno Vilniuje, trise viename, nedideliame kambarėlyje, be virtuvės, prieškambaryje stovėjo staliukas, ant kurio gamindavo maistą. Anužiai prieš komunistų okupaciją gyveno Kaune, pabėgo iš Kauno palikę puikiai apstatytą butą Putvinskio gatvėje. Tik pianiną spėjo išsivežti, tai buvo svarbu p. Anužienei, kuri buvo baigusi konservatoriją.

Ir taip trise gyvendami mažame butelyje, priėmė mane ketvirtą. Tarp dviejų Anužių lovų, naktį statydavo mano lovelę, o prie pianino statydavo lovą Ignui. Kai užeidavo svetimas žmogus, aš įlįsdavau į tą mažą spintelę, kuri ten stovėjo.

Turėjau labai saugotis, kad nematytų manęs ir neišduotų gestapui. Ponai Anužiai dalindavosi maistu su manimi (aš neturėjau kortelių), ką gaudavo trims žmonėms, dalindavo į keturias dalis. Aš labai jaudinausi dėl tokios padėties, ne dėl savęs, bet dėl jų, koks jiems grėsė pavojus. Dažnai verkdavau. Anužiai ramindavo mane, Anužienė bučiuodavo mane sakydama: „Neverk vaikeli, greitai viskas pasibaigs, Dievas nubaus visus žiaurius žmones už nekaltai pralietą kraują.“ Sunku viską aprašyti apie tuos puikius žmones ir jų vaikus (Ignas, Česlovas su žmona Elenute ir Gabi Anužytė – buvo man kaip brolis ir sesuo). Jaudinausi dėl jų, nes kai sugaus mane, tai ir juos gali sušaudyti. Pradėjom galvoti, kaip padaryti pasą, pagal metrikas, kurias turėjau. Ir taip, gavus pasą, aš, kaip lietuvė išvažiavau iš Lietuvos. Ilgą laiką (iki 1944 metų) susirašinėjau su Anužiais, ir buvau atvykusi 1943 m. dešimčiai dienų į Kauną, pas Česlovą ir Elenutę Anužius. Grįžau į Vilnių baigiantis 1944 m., kai jau vokiečių nebuvo, bet Anužių neradau. Ir taip ilgą laiką vienas apie kitą nieko nežinojom. Tik atsitiktinai, būdama Amerikoje, susitikau Anužių vaikus: Česlovą, Igną ir Gabi. Tėvelių jau nebuvo. Todėl kiekvienais metais, Nazarete užsakau šventas mišias už tų žmonių sielas.