žydų gelbėtojai
Rachelės Levin, Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos narės, kalba renginyje, skirtame kun. Broniaus Paukščio atminimui (Izraelis, 1982 balandžio 4)
Didžiai gerbiamas svety Antanai Sabaliauskai, išgyvenusieji, ponai ir ponios.
Šį vakarą susirinkome atiduoti pagarbą Pasaulio Tautų Teisuoliui, didžiai gerbiamam Broniui Paukščiui.
Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje valdybos vardu sveikinu visus šio vakaro dalyvius ir pirmiausia mūsų svečią kunigą Antaną Sabaliauską, artimai draugavusį su velioniu kunigu Bronislovu Paukščiu. Šį vakarą Bronislovo Paukščio išgelbėti žmonės, įskaitant mane, susirinko čia paminėti šios iškilios asmenybės.
Gerai žinoma, kad Lietuvos spauda laisvajame pasaulyje sprendžia ginčą dėl lietuvių kolaboravimo su naciais naikinant Lietuvos žydus. Mes, išgyvenusieji Holokausto siaubą, praradusieji savo brangiausius žmones bei visą žydų bendruomenę, negalime taikstytis su diskusijomis, kai yra akivaizdžių faktų.
Lietuvos žemė, kur mes ir mūsų protėviai gimėme ir gyvenome kelis amžius, virto kapinynu, jos gražūs ežerai ir upės paplūdo nekaltų vaikų, vyrų bei moterų krauju, ir tapo nebyliais siaubingų įvykių liudininkais.
Tačiau laikydamiesi savo tautos tradicijų, visada primename ir pagerbiame mums padėjusių žmonių atminimą. Gerbiamas Bronius Paukštys buvo išskirtinė asmenybė ir didis žmogus. Gelbėdamas žydus, jis rizikavo savo ir savo bendraminčių gyvybe.
Buvo didelė garbė susipažinti su juo, kai geto pogrindininkai pasiuntė mane pas jį gauti „arijų“ dokumentų keliems mano draugams. Jis pasiūlė parūpinti tokius dokumentus ir man, bet aš pasakiau, kad ketinu bėgti iš geto kitais būdais (į mišką pas partizanus). Bronius Paukštys suprato ir daugiau nieko neklausinėjo.
Kauno getą likvidavus, likutį išvežus į siaubingas Vokietijos koncentracijos stovyklas, aš pabėgau ir pradėjau ieškoti prieglobsčio. Vienas mano pažįstamas davė man adresą šeimos, kuri galėtų man padėti, bet jie atsisakė priimti mane net kelioms dienoms. Norėčiau, kad atsimintumėte šią datą, nes 1944 m. liepos 13 d. man kilo mintis nueiti pas kun. Paukštį. Atėjau į Rotušės aikštę. Buvo labai pavojinga vaikščioti gatvėmis ir aš buvau labai išsigandusi, ne mano gyvenimas dabar priklausė nuo susitikimo su Bronium Paukščiu. Šiaip taip pasiekusi Švenčiausiosios Trejybės klebonijos raštinę ir pro durų stiklą pamačiusi jo pavidalą, supratau, kad esu išgelbėta.
Kunigas Bronius pasitiko mane, tėvišku balsu paguodė ir tarė: „Dėkok Dievui, kad jau esi čia“. Abu užlipome į bažnyčios bokštą, iš ten pamatėme liepsnose skendintį getą.
Raudonoji armija pasiekė Kauną 1944 m. liepos 31 d. (18 dienų po geto likvidacijos). Tą dieną, būdama slėptuvėje ir išgirdusi bombų sprogimus, supratau, kad ateina mano laisvės valanda. Parašiau laišką kun. Broniui Paukščiui. Tą valandą norėjau paskirti mintims apie jį. Sudėjau jas į laišką lietuvių kalba. Šio laiško ištrauka lietuvių kalba cituojama Iljos Erenburgo „Juodojoje knygoje“. Ten taip pat kalbama apie kerštą, nes žinau, kad Bronius Paukštys buvo labai susirūpinęs dėl to, taip pat aptariami kai kurie judaizmo ir krikščionybės klausimai.
1945 m. pradžioje jau buvau aktyvi Kauno pogrindinio sionistinio judėjimo dalyvė. Slapta pranešiau Broniui Paukščiui, kad mes bandome surasti būdą išvykti į Izraelio žemę (Palestiną). Jis labai džiaugėsi ir palaikė mano apsisprendimą, sakydamas: „Jie suims tave, nes tu esi sionistė, kilusi iš sionistų šeimos“. Tada jis dar nežinojo, kad jam pačiam gresia toks pats likimas.
Lietuviai, kur jie begyventų, gali didžiuotis savo tautos sūnumi Bronium Paukščiu, kurio gyvenimo principas buvo didžiulė meilė žmonijai ir troškimas padėti persekiojamiesiems.
Visą gyvenimą atsiminsiu jį su meile ir susižavėjimu. Taip pat mūsų pokalbius apie gailestingumą, toleranciją, teisingumą ir smurto vengimą. Šie pokalbiai nuo pat vaikystės mane įtikino, kad net tamsiausiomis gyvenimo valandomis yra vilties ir šviesos.
Didžiai gerbiamas svety Antanai Sabaliauskai, išgyvenusieji, ponai ir ponios.
Šį vakarą susirinkome atiduoti pagarbą Pasaulio Tautų Teisuoliui, didžiai gerbiamam Broniui Paukščiui.
Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje valdybos vardu sveikinu visus šio vakaro dalyvius ir pirmiausia mūsų svečią kunigą Antaną Sabaliauską, artimai draugavusį su velioniu kunigu Bronislovu Paukščiu. Šį vakarą Bronislovo Paukščio išgelbėti žmonės, įskaitant mane, susirinko čia paminėti šios iškilios asmenybės.
Gerai žinoma, kad Lietuvos spauda laisvajame pasaulyje sprendžia ginčą dėl lietuvių kolaboravimo su naciais naikinant Lietuvos žydus. Mes, išgyvenusieji Holokausto siaubą, praradusieji savo brangiausius žmones bei visą žydų bendruomenę, negalime taikstytis su diskusijomis, kai yra akivaizdžių faktų.
Lietuvos žemė, kur mes ir mūsų protėviai gimėme ir gyvenome kelis amžius, virto kapinynu, jos gražūs ežerai ir upės paplūdo nekaltų vaikų, vyrų bei moterų krauju, ir tapo nebyliais siaubingų įvykių liudininkais.
Tačiau laikydamiesi savo tautos tradicijų, visada primename ir pagerbiame mums padėjusių žmonių atminimą. Gerbiamas Bronius Paukštys buvo išskirtinė asmenybė ir didis žmogus. Gelbėdamas žydus, jis rizikavo savo ir savo bendraminčių gyvybe.
Buvo didelė garbė susipažinti su juo, kai geto pogrindininkai pasiuntė mane pas jį gauti „arijų“ dokumentų keliems mano draugams. Jis pasiūlė parūpinti tokius dokumentus ir man, bet aš pasakiau, kad ketinu bėgti iš geto kitais būdais (į mišką pas partizanus). Bronius Paukštys suprato ir daugiau nieko neklausinėjo.
Kauno getą likvidavus, likutį išvežus į siaubingas Vokietijos koncentracijos stovyklas, aš pabėgau ir pradėjau ieškoti prieglobsčio. Vienas mano pažįstamas davė man adresą šeimos, kuri galėtų man padėti, bet jie atsisakė priimti mane net kelioms dienoms. Norėčiau, kad atsimintumėte šią datą, nes 1944 m. liepos 13 d. man kilo mintis nueiti pas kun. Paukštį. Atėjau į Rotušės aikštę. Buvo labai pavojinga vaikščioti gatvėmis ir aš buvau labai išsigandusi, ne mano gyvenimas dabar priklausė nuo susitikimo su Bronium Paukščiu. Šiaip taip pasiekusi Švenčiausiosios Trejybės klebonijos raštinę ir pro durų stiklą pamačiusi jo pavidalą, supratau, kad esu išgelbėta.
Kunigas Bronius pasitiko mane, tėvišku balsu paguodė ir tarė: „Dėkok Dievui, kad jau esi čia“. Abu užlipome į bažnyčios bokštą, iš ten pamatėme liepsnose skendintį getą.
Raudonoji armija pasiekė Kauną 1944 m. liepos 31 d. (18 dienų po geto likvidacijos). Tą dieną, būdama slėptuvėje ir išgirdusi bombų sprogimus, supratau, kad ateina mano laisvės valanda. Parašiau laišką kun. Broniui Paukščiui. Tą valandą norėjau paskirti mintims apie jį. Sudėjau jas į laišką lietuvių kalba. Šio laiško ištrauka lietuvių kalba cituojama Iljos Erenburgo „Juodojoje knygoje“. Ten taip pat kalbama apie kerštą, nes žinau, kad Bronius Paukštys buvo labai susirūpinęs dėl to, taip pat aptariami kai kurie judaizmo ir krikščionybės klausimai.
1945 m. pradžioje jau buvau aktyvi Kauno pogrindinio sionistinio judėjimo dalyvė. Slapta pranešiau Broniui Paukščiui, kad mes bandome surasti būdą išvykti į Izraelio žemę (Palestiną). Jis labai džiaugėsi ir palaikė mano apsisprendimą, sakydamas: „Jie suims tave, nes tu esi sionistė, kilusi iš sionistų šeimos“. Tada jis dar nežinojo, kad jam pačiam gresia toks pats likimas.
Lietuviai, kur jie begyventų, gali didžiuotis savo tautos sūnumi Bronium Paukščiu, kurio gyvenimo principas buvo didžiulė meilė žmonijai ir troškimas padėti persekiojamiesiems.
Visą gyvenimą atsiminsiu jį su meile ir susižavėjimu. Taip pat mūsų pokalbius apie gailestingumą, toleranciją, teisingumą ir smurto vengimą. Šie pokalbiai nuo pat vaikystės mane įtikino, kad net tamsiausiomis gyvenimo valandomis yra vilties ir šviesos.