žydų gelbėtojai
„Jūs manote, kad aš daug padėjau žydams. Aš liūdžiu mąstydamas apie tai, kad dar daugiau būčiau galėjęs padaryti, jeigu praktišku protu būčiau apdovanotas iš aukštybių.“ / Bronius Paukštys
Kunigas Bronius Paukštys prisimena:
Man kažkaip malonu prisiminti tuos laikus, kada parodžiau dėmesio Izraelio vaikams, nors patyriau daug vargo ir rūpesčių, nemigos naktų, išlaidų, rizikavau savo gyvybe, išgelbėdamas bent 200 žmonių. /.../ Kaip ten bebūtų, bet manau, kad nepadariau gėdos savo broliams. Tai privalu žinoti. Ar atsimeni, kai vieną dieną važiavom iš Muniškių į Kauną? Tada hitlerininkai, jausdami savo galą, mėgino sunaikinti savo baisių darbų pėdsakus ir degino IX forto aukų liekanas. Kilo dūmai. Kokie koktūs prisiminimai! Kai tavęs jau nebuvo (Lietuvoje), man teko patirti dar skaudesnių išgyvenimų. Frontas artėjo. Vokiečiai ėmė likviduoti Kauno getą. Jie uždegė visą kvartalą, į kurį prievarta buvo suvaryti žydai. Visur kilo dūmai. Liepsnos laižė debesis. Norėdami išsigelbėti, geto gyventojai sulindo į rūsius. Vokiečiai paleido šunis. Tie, suradę pasislėpusį žydą, puolė ir draskė, o hitlerininkai šaudė. Mano širdis nebeišlaikė. Tiek kartų žvelgęs mirčiai į akis, išdrįsau išeiti į Jonavos gatvę ir savo akimis pamatyti budelių siautėjimą. Du vokiečių leitenantai, matydami mano pasibaisėjimą, ėmė kvatoti, juoktis, pirštu vis rodydami į geto pusę. Neišlaikiau ir pasakiau: „Nuostabu, kad XX amžiuje medžiojami ir žmonės“. Leitenantai nutilo ir suglaudę ausis nudrožė į centrą... Pagaliau miestas atsiduso. Vokiečiai pabėgo. Sulaukėm atoslūgio. Nemažai likusių gyvų geto gyventojų atėjo pas mane. Visi išbadėję, apdegę... Atidaviau jiems visas maisto atsargas. Buvo tokių, kurie prašė palto, batų... Atidaviau ir paltą, nusiaviau batus ir juos atidaviau... Tuo baigėsi mano gelbėjimo darbai. Kai kurie jau Palestinoje. Ten ir mano draugas Ošri, vyriausias Jeruzalės rabinas...
Iš laiško kun. A. Sabaliauskui
K. Juknevičius. „Lietuvių Saleziečių istorija“. Kaunas, 2000
Tu laimingas, galėdamas daryti gera savo broliams ir seserims. Ir aš kitados, kai buvau pajėgesnis, dariau gera savo artimui. Dariau, ką galėjau, net savo šeiminykščių sąskaita. Kartais būdavo tuščios kišenės, neturėjau kapeikos nupirkti saviems reikalingų maisto produktų. O artimą gelbėdamas turėjau tris kartus bėgti iš namų nuo nacių gestapo siautėjimų ir kiek tūkstančių markių išleidau tam tikslui, kiek rūpesčių, nemiegotų naktų, kiek vargingų kelionių, kiek baimės teko pakelti. Juk aš guldžiau galvą už artimą. Ir turbūt buvau vienintelis visame Pabaltijyje, išgelbėjęs apie 200 Izraelio vaikų gyvybių. Tiesa, aš galėjau būti turtingas. Man žadėjo aukso kalnus. Ne tik žadėjo, bet ir siūlė. Bet aš pagalvojau: jei aš imsiu pinigus, tai koks bus tas mano meilės darbas? Ko jis bus vertas? Juk tai būtų buvę komercija – prekyba gyvais žmonėmis. Neduok Dieve tai prileisti. Ir aš taip žemai nepuoliau. Ar tu manai, kad už tuos darbus mano krūtinę puošia ordinai, medaliai, pagyrimo raštai???... Anaiptol... išvežė į Sibirą, kur 10 metų skaldžiau akmenis ant kelių. Kada buvo sunku, dešimtį metų mane ramino ir guodė viena mintis: artimo meilės darbas. Tie gerieji meilės darbai pridengs – taip tikiuosi – daug neteisybių.
Iš laiško kun. A. Sabaliauskui
K. Juknevičius. „Lietuvių Saleziečių istorija“. Kaunas, 2000
Kunigas Bronius Paukštys prisimena:
Man kažkaip malonu prisiminti tuos laikus, kada parodžiau dėmesio Izraelio vaikams, nors patyriau daug vargo ir rūpesčių, nemigos naktų, išlaidų, rizikavau savo gyvybe, išgelbėdamas bent 200 žmonių. /.../ Kaip ten bebūtų, bet manau, kad nepadariau gėdos savo broliams. Tai privalu žinoti. Ar atsimeni, kai vieną dieną važiavom iš Muniškių į Kauną? Tada hitlerininkai, jausdami savo galą, mėgino sunaikinti savo baisių darbų pėdsakus ir degino IX forto aukų liekanas. Kilo dūmai. Kokie koktūs prisiminimai! Kai tavęs jau nebuvo (Lietuvoje), man teko patirti dar skaudesnių išgyvenimų. Frontas artėjo. Vokiečiai ėmė likviduoti Kauno getą. Jie uždegė visą kvartalą, į kurį prievarta buvo suvaryti žydai. Visur kilo dūmai. Liepsnos laižė debesis. Norėdami išsigelbėti, geto gyventojai sulindo į rūsius. Vokiečiai paleido šunis. Tie, suradę pasislėpusį žydą, puolė ir draskė, o hitlerininkai šaudė. Mano širdis nebeišlaikė. Tiek kartų žvelgęs mirčiai į akis, išdrįsau išeiti į Jonavos gatvę ir savo akimis pamatyti budelių siautėjimą. Du vokiečių leitenantai, matydami mano pasibaisėjimą, ėmė kvatoti, juoktis, pirštu vis rodydami į geto pusę. Neišlaikiau ir pasakiau: „Nuostabu, kad XX amžiuje medžiojami ir žmonės“. Leitenantai nutilo ir suglaudę ausis nudrožė į centrą... Pagaliau miestas atsiduso. Vokiečiai pabėgo. Sulaukėm atoslūgio. Nemažai likusių gyvų geto gyventojų atėjo pas mane. Visi išbadėję, apdegę... Atidaviau jiems visas maisto atsargas. Buvo tokių, kurie prašė palto, batų... Atidaviau ir paltą, nusiaviau batus ir juos atidaviau... Tuo baigėsi mano gelbėjimo darbai. Kai kurie jau Palestinoje. Ten ir mano draugas Ošri, vyriausias Jeruzalės rabinas...
Iš laiško kun. A. Sabaliauskui
K. Juknevičius. „Lietuvių Saleziečių istorija“. Kaunas, 2000
Tu laimingas, galėdamas daryti gera savo broliams ir seserims. Ir aš kitados, kai buvau pajėgesnis, dariau gera savo artimui. Dariau, ką galėjau, net savo šeiminykščių sąskaita. Kartais būdavo tuščios kišenės, neturėjau kapeikos nupirkti saviems reikalingų maisto produktų. O artimą gelbėdamas turėjau tris kartus bėgti iš namų nuo nacių gestapo siautėjimų ir kiek tūkstančių markių išleidau tam tikslui, kiek rūpesčių, nemiegotų naktų, kiek vargingų kelionių, kiek baimės teko pakelti. Juk aš guldžiau galvą už artimą. Ir turbūt buvau vienintelis visame Pabaltijyje, išgelbėjęs apie 200 Izraelio vaikų gyvybių. Tiesa, aš galėjau būti turtingas. Man žadėjo aukso kalnus. Ne tik žadėjo, bet ir siūlė. Bet aš pagalvojau: jei aš imsiu pinigus, tai koks bus tas mano meilės darbas? Ko jis bus vertas? Juk tai būtų buvę komercija – prekyba gyvais žmonėmis. Neduok Dieve tai prileisti. Ir aš taip žemai nepuoliau. Ar tu manai, kad už tuos darbus mano krūtinę puošia ordinai, medaliai, pagyrimo raštai???... Anaiptol... išvežė į Sibirą, kur 10 metų skaldžiau akmenis ant kelių. Kada buvo sunku, dešimtį metų mane ramino ir guodė viena mintis: artimo meilės darbas. Tie gerieji meilės darbai pridengs – taip tikiuosi – daug neteisybių.
Iš laiško kun. A. Sabaliauskui
K. Juknevičius. „Lietuvių Saleziečių istorija“. Kaunas, 2000