žydų gelbėtojai
Paluckas Stanislovas
Liudovika PALUCKIENĖ
Stanislovas PALUCKAS
Prieš šešerius metus į mane kreipėsi Stanislovas Paluckas iš Šeduvos valsčiaus ir susijaudinęs papasakojo nepaprastą istoriją apie savo jau mirusius tėvus, išgelbėjusius gyvybę trims žydams. Tai buvo pirmųjų karo metų rudenį, kai Stanislovui tebuvo penkiolika metų. Jų šeima augino ketvertą vaikų. Mama Liudovika Banaitytė-Paluckienė ir jos vyras geri, nuoširdūs kaimo žmonės, labai išgyveno dėl žiaurių Šeduvos žydų žudynių Liaudiškių miške. Taip atsitiko, kad jų šeimos pažįstamai Sulamitai Nolienei pavyko iš geto pabėgti ir vietos kunigui padedant pasislėpti bažnyčioje. Ilgai ten slapstytis Sulamita negalėjo – tai buvo pavojinga. Taip ji pateko į Šnikonių kaimą pas Paluckus. Tėvai griežtai prisakė vaikams niekam nieko nesakyti. Ir vaikai tylėjo. Vakarais Sulamita išeidavo į virtuvę, padėdavo šeimininkei.
Po kurio laiko Sulamitai prasidėjo depresija. Ištisas valandas gulėjo nejudėdama ir verkė. Kodėl – Liudovika negalėjo suprasti. Į visus šeimininkės klausimus atsakinėjo tik viena: „Nenoriu daugiau gyventi...“ Paskui Galina prisipažino esanti... nėščia. Liudovika sukūrė drąsų planą: „Tu privalai gyventi ir gimdyti. Nors man jau 47 metai, aš pasistengsiu įtikinti kaimynus besilaukianti penkto vaiko“. Netrukus Liudovika „pagimdė“ tamsiaplaukį berniuką, kurį pakrikštijo Petriuku. Kankinamai lėtai artėjo karo pabaiga. Sulamita su sūneliu išėjo iš slėptuvės. Liudovika Paluckienė, jos vyras ir vaikai atsisveikino su išgelbėtaisiais. Vėliau Sulamita su berniuku išvažiavo į Izraelį. Iš ten į kaimą keliaudavo padėkos laiškai, siuntiniai. Bet greitai susirašinėjimas nutrūko.
Baigęs pasakojimą, Stanislovas Paluckas paprašė pagalbos ieškant savo „broliuko“ Petriuko. Aš pradėjau aktyvias paieškas. Daugiau nei metus jos buvo nesėkmingos. Ir staiga gavau džiaugsmingą atsakymą ir Petriuko, tikriau Pincho Nolio adresą. Susitikau su juo Izraelyje. Pinchas – puikus architektas, dirba Netanijos mieste. Jis – trijų vaikų tėvas. Pažadėjo aplankyti Lietuvą, Šeduvą ir Paluckų vaikus. Ant savo nuotraukos, kurią paprašė perduoti Stanislovui, užrašė: „Brangusis broli Stasy, aš labai gerai prisimenu tavo tėvus. Žinau, kad tokių žmonių surasti sunku. Aš tiesiog galvoju, kad jie – angelai...“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Stanislovas PALUCKAS
Prieš šešerius metus į mane kreipėsi Stanislovas Paluckas iš Šeduvos valsčiaus ir susijaudinęs papasakojo nepaprastą istoriją apie savo jau mirusius tėvus, išgelbėjusius gyvybę trims žydams. Tai buvo pirmųjų karo metų rudenį, kai Stanislovui tebuvo penkiolika metų. Jų šeima augino ketvertą vaikų. Mama Liudovika Banaitytė-Paluckienė ir jos vyras geri, nuoširdūs kaimo žmonės, labai išgyveno dėl žiaurių Šeduvos žydų žudynių Liaudiškių miške. Taip atsitiko, kad jų šeimos pažįstamai Sulamitai Nolienei pavyko iš geto pabėgti ir vietos kunigui padedant pasislėpti bažnyčioje. Ilgai ten slapstytis Sulamita negalėjo – tai buvo pavojinga. Taip ji pateko į Šnikonių kaimą pas Paluckus. Tėvai griežtai prisakė vaikams niekam nieko nesakyti. Ir vaikai tylėjo. Vakarais Sulamita išeidavo į virtuvę, padėdavo šeimininkei.
Po kurio laiko Sulamitai prasidėjo depresija. Ištisas valandas gulėjo nejudėdama ir verkė. Kodėl – Liudovika negalėjo suprasti. Į visus šeimininkės klausimus atsakinėjo tik viena: „Nenoriu daugiau gyventi...“ Paskui Galina prisipažino esanti... nėščia. Liudovika sukūrė drąsų planą: „Tu privalai gyventi ir gimdyti. Nors man jau 47 metai, aš pasistengsiu įtikinti kaimynus besilaukianti penkto vaiko“. Netrukus Liudovika „pagimdė“ tamsiaplaukį berniuką, kurį pakrikštijo Petriuku. Kankinamai lėtai artėjo karo pabaiga. Sulamita su sūneliu išėjo iš slėptuvės. Liudovika Paluckienė, jos vyras ir vaikai atsisveikino su išgelbėtaisiais. Vėliau Sulamita su berniuku išvažiavo į Izraelį. Iš ten į kaimą keliaudavo padėkos laiškai, siuntiniai. Bet greitai susirašinėjimas nutrūko.
Baigęs pasakojimą, Stanislovas Paluckas paprašė pagalbos ieškant savo „broliuko“ Petriuko. Aš pradėjau aktyvias paieškas. Daugiau nei metus jos buvo nesėkmingos. Ir staiga gavau džiaugsmingą atsakymą ir Petriuko, tikriau Pincho Nolio adresą. Susitikau su juo Izraelyje. Pinchas – puikus architektas, dirba Netanijos mieste. Jis – trijų vaikų tėvas. Pažadėjo aplankyti Lietuvą, Šeduvą ir Paluckų vaikus. Ant savo nuotraukos, kurią paprašė perduoti Stanislovui, užrašė: „Brangusis broli Stasy, aš labai gerai prisimenu tavo tėvus. Žinau, kad tokių žmonių surasti sunku. Aš tiesiog galvoju, kad jie – angelai...“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999