žydų gelbėtojai
Palčinskas Alfonsas
Marija PALČINSKIENĖ ir Antanas PALČINSKAS,
Stasys PALČINSKAS
Alfonsas PALČINSKAS
„...Gimti neturėjau teisės. Tai būtent tada mano geltonkasė senelė, visomis savo šaknimis atsirėmusi į lietuvišką kaimą, pasakė mano motinai – žydei: „Nežudyk. Karas greit baigsis, turėsim anūką...“
Tačiau karas baigėsi negreit. Mane slėpė spintoje ir baltinių pintinėje, nes menkiausias mano riksmas galėjo baigtis šeimos sušaudymu. Tai buvo tas labai retas atvejis, kai anyta gelbėja marčią, rizikuodama savo vaikų gyvybe... Mano dėdei – jauniausiam Palčinskų sūnui tada buvo tik dvidešimt vieneri, tačiau ir jis, kaip ir visa šeima, pasirinko gelbėtojo kelią. Keista, bet mano tėvas retai kada užsimindavo apie tuos baisius laikus. Tik tą paskutinį kartą, kai ligos iškamuotas kliedėjo priešmirtiniame patale, jis sugriebė mamos ranką ir sušuko: „Paimk mūsų vaiką – ir bėk“. Tada, pokariniame Kaune, gal būt jam prisisapnavo anas geto sargybinis, kurį kažkada papirko už penkiasdešimtis cigarų, kad galėtų perduoti maisto davinį pažįstamiems ir nepažįstamiems, tenai – už spygliuotos vielos...“
Violeta Palčinskaitė
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Stasys PALČINSKAS
Alfonsas PALČINSKAS
„...Gimti neturėjau teisės. Tai būtent tada mano geltonkasė senelė, visomis savo šaknimis atsirėmusi į lietuvišką kaimą, pasakė mano motinai – žydei: „Nežudyk. Karas greit baigsis, turėsim anūką...“
Tačiau karas baigėsi negreit. Mane slėpė spintoje ir baltinių pintinėje, nes menkiausias mano riksmas galėjo baigtis šeimos sušaudymu. Tai buvo tas labai retas atvejis, kai anyta gelbėja marčią, rizikuodama savo vaikų gyvybe... Mano dėdei – jauniausiam Palčinskų sūnui tada buvo tik dvidešimt vieneri, tačiau ir jis, kaip ir visa šeima, pasirinko gelbėtojo kelią. Keista, bet mano tėvas retai kada užsimindavo apie tuos baisius laikus. Tik tą paskutinį kartą, kai ligos iškamuotas kliedėjo priešmirtiniame patale, jis sugriebė mamos ranką ir sušuko: „Paimk mūsų vaiką – ir bėk“. Tada, pokariniame Kaune, gal būt jam prisisapnavo anas geto sargybinis, kurį kažkada papirko už penkiasdešimtis cigarų, kad galėtų perduoti maisto davinį pažįstamiems ir nepažįstamiems, tenai – už spygliuotos vielos...“
Violeta Palčinskaitė
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997