žydų gelbėtojai
Antanavičius Vladas Povilas
Vladas Povilas ANTANAVIČIUS (1893–1981)
Kėdainiuose Vladas Povilas Antanavičius turėjo didelį namą. Gyveno iš sodo ir daržo, kuris buvo šalia. 1942 metais grupę kalinių iš Kauno geto pasiuntė dirbti į Kėdainių aerodromą. Kelias ėjo pro Antanavičiaus namą.
Grupėje buvo Rachilė Kac su vyru. Kai kaliniai eidavo pro Antanavičiaus namą, šeimininkas visada išnešdavo ir įduodavo jiems maisto, imdamas už tai simbolinį užmokestį. Kai kurie manė, kad tai „kvailas gojus“, nesuprasdami, kad jisai, jautriausios sielos žmogus, nenori jų savo pagalba žeminti. Kartą jis paklausė Rachilės vyro, ar jie nenorėtų pabėgti iš stovyklos. Tas atsakė, kad neturėtų kur dingti, bet labai norėtų patekti pas partizanus. Povilas prižadėjo padėti.
Iš pradžių apgyvendino savo rūsyje. Šeimininkas ne tik maitino svečius, bet ir atnešė radijo aparatą, kad jie galėtų klausytis žinių. Galiausiai pavyko susisiekti su partizanais, ir Kacai išėjo į miškus. Po karo grįžo į Kauną. Rachilės vyras, sunkiai sužeistas viename mūšyje, netrukus mirė. Su Antanavičiumi ryšys nenutrūko. Gavusi žinią apie savo gelbėtojo pablogėjusią sveikatą, Rachilė atskubėjo į Kėdainius jam padėti. Po dvejų metų juodu susituokė. Kartu gyvendami jiedu atšventė 70, 75 ir 80 metų jubiliejus. Po vyro mirties Rachilė išvyko į Izraelį· Kėdainiuose Vladas Povilas Antanavičius buvo gerbiamas žmogus, renkamas liaudies tarėju. Jo antkapiui Rokantiškių kapinėse skulptorius D. Zundelovičius sukūrė juodo marmuro stalelį su bronziniais obuoliais.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Kėdainiuose Vladas Povilas Antanavičius turėjo didelį namą. Gyveno iš sodo ir daržo, kuris buvo šalia. 1942 metais grupę kalinių iš Kauno geto pasiuntė dirbti į Kėdainių aerodromą. Kelias ėjo pro Antanavičiaus namą.
Grupėje buvo Rachilė Kac su vyru. Kai kaliniai eidavo pro Antanavičiaus namą, šeimininkas visada išnešdavo ir įduodavo jiems maisto, imdamas už tai simbolinį užmokestį. Kai kurie manė, kad tai „kvailas gojus“, nesuprasdami, kad jisai, jautriausios sielos žmogus, nenori jų savo pagalba žeminti. Kartą jis paklausė Rachilės vyro, ar jie nenorėtų pabėgti iš stovyklos. Tas atsakė, kad neturėtų kur dingti, bet labai norėtų patekti pas partizanus. Povilas prižadėjo padėti.
Iš pradžių apgyvendino savo rūsyje. Šeimininkas ne tik maitino svečius, bet ir atnešė radijo aparatą, kad jie galėtų klausytis žinių. Galiausiai pavyko susisiekti su partizanais, ir Kacai išėjo į miškus. Po karo grįžo į Kauną. Rachilės vyras, sunkiai sužeistas viename mūšyje, netrukus mirė. Su Antanavičiumi ryšys nenutrūko. Gavusi žinią apie savo gelbėtojo pablogėjusią sveikatą, Rachilė atskubėjo į Kėdainius jam padėti. Po dvejų metų juodu susituokė. Kartu gyvendami jiedu atšventė 70, 75 ir 80 metų jubiliejus. Po vyro mirties Rachilė išvyko į Izraelį· Kėdainiuose Vladas Povilas Antanavičius buvo gerbiamas žmogus, renkamas liaudies tarėju. Jo antkapiui Rokantiškių kapinėse skulptorius D. Zundelovičius sukūrė juodo marmuro stalelį su bronziniais obuoliais.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999