žydų gelbėtojai

Mucininkas Albertas

Albertas MUCININKAS „Iš Liepojos miesto pasitraukusi Edvardo Kaco šeima rado prieglobstį Alberto Mucininko sodyboje. Žmonės slėpėsi tvarte ir pirtyje įrengtose slaptavietėse. Sodyba buvo atvirame lauke, toliau nuo miškų, apsupta kelių kaimynų. Pavojaus atveju išsigelbėti buvo neįmanoma. Reikėjo didelės konspiracijos. Kartais Mucininkas šią šeimą išgabendavo pas gimines į Auksūdį, Lūšę ar Latviją. Jis rūpinosi savo įnamiais, dalinosi paskutiniu duonos kąsneliu, kad tik jo gyventojai jaustųsi gerai, patogiai ir lengviau perneštų tą baisų slapstymosi laikotarpį. Ne visi šeimos nariai žinojo apie slapstomus žydus, todėl būdavo ir kurioziškų situacijų. Kartą Mucininko uošvė, nuėjusi į pirtį pastebėjo kažką įtartino ir grįžusi pradėjo pasakoti, ką mačiusi. Visi išsigando, kad senas žmogus gali išsipasakoti kaimynams. Tačiau senelės būta prietaringos ir ją lengvai įtikino, kad pirtyje nieko nėra, kad jai tik pasivaideno. Kai ką pastebėdavo kaimynai, ypač vaikai, kurie bendravo su Mucininkų šeimos atžalomis. Todėl ir jiems tekdavo kurti legendas arba apsimesti naiviais. Vienas neatsargus žingsnis arba ne vietoje pratartas žodis galėjo pražudyti abi šeimas. Edvardas Kacas su žmona po karo išvyko gyventi į Belgiją. O Albertas Mucininkas, paprašytas papasakoti apie tas baisias dienas kukliai atsakydavo, kad čia nieko ypatingo nebuvę. Išsaugojęs žydų šeimą, kad vokiečiai nenužudytų, ir tiek...“ Iš Antano Poškaus, mokytojo-kraštotyrininko iš Mažeikių, laiško Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997