žydų gelbėtojai

Vaclovas ir Bronislava Morkūnai su savo vaikais Česlava (gim. 1921 m.), Edvardu (gim. 1923 m.), Mečislovu (gim. 1925 m.), Henriku (gim. 1926 m.) ir Irena (gim. 1930 m.) gyveno Survelių kaime Žąslių valsčiuje.
1942 metais netoli Žąslių vokiečiai įrengė darbo stovyklą. Šios stovyklos žydai dirbo automagistralės Kaunas–Vilnius statyboje: asfaltavo plentą. Bronislava Morkūnienė, eidama į Žąslių turgų, dažnai sustodavo ir duodavo kaliniams maisto. Matydama, kokiomis sunkiomis sąlygomis dirba ir gyvena žydai, ji nusprendė nors vieną žmogų išgelbėti. Vieną 1943-ųjų vasaros dieną ji pastebėjo šviesiaplaukę, nežydiškos išvaizdos, gerai lenkiškai kalbančią jauną moterį. Tai buvo devyniolikmetė Vera Rozenšain, prieškaryje gyvenusi Ašmenoje. Bronislava pasiūlė merginai pabėgti, pažadėjo priimti slapstytis. 1943-ųjų rugpjūtį Bronislavos vyras Vaclovas Morkūnas su vežimu atvežė Verą Rozenšain į savo namus Survelių kaime (apie 15 km. nuo darbo stovyklos). Morkūnai įrengė Verai slėptuvę, kurioje ji slėpdavosi, jei netoliese pasirodydavo vokiečiai ar policija. Pavojui praėjus, Vera padėdavo šeimai dirbti ūkio darbus, ganė karves, kiaules. Pradžioje kaimynai net neįtarė, kad šviesiaplaukė gerai lenkiškai kalbanti Morkūnų piemenaitė yra besislapstanti žydė. Verą labai šiltai globojo visi šios šeimos nariai, šiuose namuose ji jautėsi kaip šeimos narė.
Jau baigiantis nacistinės Vokietijos okupacijai Lietuvoje, kaime pasklido gandai, kad Morkūnai slepia žydę. Teko Verą kuriam laikui išvežti pas Bronislavos brolį Joną Plepą į Šilonių kaimą. Tik dėka greito fronto iš Rytų priartėjimo, Morkūnams pavyko išvengti kratų ir Veros Rozenšain gyvybė buvo išgelbėta.
Po karo tarp išgelbėtosios Veros Rozenšain ir jos gelbėtojų Morkūnų susiklostė itin šilti santykiai.
Bronislava ir Vaclovas Morkūnai bei vaikai Edvardas, Mečislovas, Česlava pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1995 metais.