žydų gelbėtojai
Meškėnas Agripina
ELEONORA VOLSKAJA
Aš gimiau Kaune 1941 metų sausio 25 d. Mano tėvas – Vulfas Garberis, pagal išsimokslinimą – chemikas, verslininkas, fabriko „Unionas-Standartas“ bendrasavininkas (po sovietų nacionalizacijos jis dirbo šios gamyklos direktoriumi). Mama – Liuba Garberienė, jos mergautinė pavardė Bukmazaitė. Mes gyvenome Kaune, Palangos g. 8, šalia saldainių fabriko. Tame pačiame name gyveno daug mūsų giminaičių.
Man buvo vos šeši mėnesiai, kai su tėvais, vyresniąja seserimi Rašele (kaip vėliau sužinojau, ji buvo talentinga pianistė – namuose turėjome net du „Steinway“ fortepijonus) ir visa mūsų gausia gimine patekau į Kauno getą. Tai buvo 1941 metų liepos 15 dieną. Ilgus metus bandžiau sužinoti, kaip klostėsi tolimesni įvykiai, kaip žuvo mano tėvai. Visą negausią informaciją apie savo gyvenimą karo metais (pirma su tėvais gete, po to – pas gelbėjusius mane žmones), po Kauno išlaisvinimo (vaikų prieglaudoje Kaune) ir apie mano įvaikinimo istoriją aš sužinojau iš laiškų ir prisiminimų, kuriuos parašė įvairūs žmonės per 30 metų.
Deja, pradėti ieškoti savo giminių pėdsakų aš galėjau tik mirus mano įtėviams, 1973 metais. Tais laikais negalima buvo net minėti žodžio „getas“, nes iki 1989 metų visi karo meto kaliniai buvo laikomi „Tėvynės išdavikais“, jie rizikavo prarasti savo statusą visuomenėje – netekti darbo ar vietos eilėje butui gauti.
Paskelbus žinutę Lietuvos laikraščiuose, man pavyko susirasti Jeronimo Laskevičiaus, prieš karą dirbusio mano tėvo įmonėje vairuotoju, dukterį. 1943 m. rudenį mano tėvas patikėjo jam mano gyvybę, nes kito būdo išgelbėti mane tėtis nebeturėjo...
Kai vokiečiai paskelbė apie ruošiamą vaikų iki 13 metų sunaikinimo akciją, tėtis mane, pustrečių metų mažylę, užmigdęs vaistais, įvyniojęs į skūdurus, eidamas į darbą išnešė iš geto ir paliko slapyvietėje vieno iš gretimų namų rūsyje. Maišą su manimi, kaip buvo sutarta, pasiėmė Jeronimas ir jo dukra, Elena-Irena Laskevičiūtė. Ji dešimt metų vyresnė už mane ir viską gerai atsimena.
Buvo tikėtasi, kad aš gyvensiu jų šeimoje, Universiteto g. 9, tačiau manęs negalėjo palikti ten ilgam, nes pas Laskevičių buvo apsistoję policininkai, be to, ir Jeronimo brolis tarnavo policijoje. Mane slėpė palėpėje – tol, kol kita lietuvių šeima, Josifas ir Agripina Meškėnai, pasiėmė mane pas save. Jie nuomojosi butą name priešais. Šiuos nuostabius žmones, kuriuos aš vadinau močiute ir seneliu, aš laikau savo gelbėtojais.
Močiutės žodžiais, aš dažnai verkdavau, šaukiau tėtį. Netrukus buto, kuriame gyveno Meškėnai, savininkas paprašė juos išsikelti: „Prašau, išeikite iš čia – pas jus žydų vaikas, kas nors praneš, mus sušaudys“. Močiutė ir senelis buvo priversti išvykti iš Kauno. Tėtis džiaugėsi, kad Meškėnai mane išsiveža, nes taip buvo saugiau. Mes su tėčiu daugiau nebesusitikome.
Kupiškyje buvo ramiau. Susirasti gyvenamąją vietą su žydaite ant ranku Meškėnams buvo keblu, bet pavyko. Naujiems kaimynams jie pristatė mane kaip anūkę, žuvusiojo sūnaus dukterį (dar prieš karą jie neteko dviejų sūnų). Močiutė ėidavo uždarbiauti į kaimą, gaudama atlygį maistu, o mes su seneliu ją pasitikdavome. Močiutė ir senelis dalinosi su manimi paskutiniu duonos kąsniu, gydė mane susirgus, gailėjo manęs ir pergyveno dėl manęs, sužinoję iš A.Laskevičienės laiška apie mano tėvų ir visos mano šeimos žūtį. Gavę šią žinią, jie man nieko nepasakė: tądien pas mane buvo atėjusios draugės, mes surengėme šokius, linksminomės; tik po daugelio metų iš močiutės laiško sužinojau, kokia našta slėgė jų sielas... Kai aš verkdavau, senelis mane bučiuodavo ir badė ūsais, man skaudėjo. Aš skundžiausi močiutei, o senelis juokėsi – jis labai mane mylėjo.
1944 m. mano pusbrolis, tėvo sūnėnas Efraimas Zyvas, sugebėjęs pabėgti iš geto likus kelioms savaitėms iki Kauno išvadavimo 1944 m. rugpjūčio 1 d., ir todėl išvengęs mirties, per Laskevičius mane susirado ir perdavė į žydų našlaičių prieglaudą Kaune. Iš ten mane paėmė Michailas Aleksandrovičius, žymus žydų dailininkas, kuris prieš karą buvo vedęs mano mamos seserį Elą (ji buvo nužudyta pirmomis karo dienomis), gyveno tame pačiame name ir buvo Ohel Jakov sinagogos kantoriumi. 1945 m. М.Аleksandrovičius iš Lietuvos mane išvežė į Maskvą, kur 1947 m. rugpjūtį mane įsidukrino advokato Aleksandro Volskio šeima (jo žmona Raisa buvo mano mamos giminaitė). Man davė kitą vardą: Sara Garberaitė tapo Eleonora Volskaja.
Garberių šeimos nebėra. Girdėjau, kad mano seserį Rašelę-Rasią nušovė iš pistoleto matant mamai, mama po to išprotėjo.
Mano artimieji žuvo likviduojant Kauno getą. Vienintelio likusio gyvo pusbrolio Efraimo žodžiais, mano ir jo šeima, visi kiti mūsų giminaičiai sudegė gyvi požeminiame bunkeryje, kurį jie slapčia įsirengė, tikėdamiesi išsigelbėti. Raudonoji Armija daugiau nei mėnesį stoviniavo prie Kauno, per tą laiką getas buvo sugriautas, sunaikintas, sudegintas su visais likusiais jame žmonėmis.
Senelis Josifas Meškėnas mirė 1948 m. nuo gangrenos – nebuvo daktarų ir vaistų pagydyti kraujo užkrėtimą. Močiutę Agripiną pasiėmė pas save jos sūnus Vladas, kuris 1947 m. išvyko į Australiją. Persikėlusi pas sūnų, ji susirado mane 1967 m. lapkritį. Netrukus buvau iškviesta į rajono KGB skyrių, kur man „pasiūlė“, pagrasinus atleidimu iš darbo ir kitomis panašiomis pasekmėmis, sumažinti iki minimumo visus kontaktus su Agripina Meškėnas. Prasidėjus SSSR „persitvarkymui“, aš pradėjau planuoti taip ilgai lauktą susitikimą, tačiau 1989 m., tvarkydama dokumentus kelionei į Australiją, gavau telegramą apie močiutės Agripinos mirtį. Tebūnie šviesus jų atminimas!
Aš gimiau Kaune 1941 metų sausio 25 d. Mano tėvas – Vulfas Garberis, pagal išsimokslinimą – chemikas, verslininkas, fabriko „Unionas-Standartas“ bendrasavininkas (po sovietų nacionalizacijos jis dirbo šios gamyklos direktoriumi). Mama – Liuba Garberienė, jos mergautinė pavardė Bukmazaitė. Mes gyvenome Kaune, Palangos g. 8, šalia saldainių fabriko. Tame pačiame name gyveno daug mūsų giminaičių.
Man buvo vos šeši mėnesiai, kai su tėvais, vyresniąja seserimi Rašele (kaip vėliau sužinojau, ji buvo talentinga pianistė – namuose turėjome net du „Steinway“ fortepijonus) ir visa mūsų gausia gimine patekau į Kauno getą. Tai buvo 1941 metų liepos 15 dieną. Ilgus metus bandžiau sužinoti, kaip klostėsi tolimesni įvykiai, kaip žuvo mano tėvai. Visą negausią informaciją apie savo gyvenimą karo metais (pirma su tėvais gete, po to – pas gelbėjusius mane žmones), po Kauno išlaisvinimo (vaikų prieglaudoje Kaune) ir apie mano įvaikinimo istoriją aš sužinojau iš laiškų ir prisiminimų, kuriuos parašė įvairūs žmonės per 30 metų.
Deja, pradėti ieškoti savo giminių pėdsakų aš galėjau tik mirus mano įtėviams, 1973 metais. Tais laikais negalima buvo net minėti žodžio „getas“, nes iki 1989 metų visi karo meto kaliniai buvo laikomi „Tėvynės išdavikais“, jie rizikavo prarasti savo statusą visuomenėje – netekti darbo ar vietos eilėje butui gauti.
Paskelbus žinutę Lietuvos laikraščiuose, man pavyko susirasti Jeronimo Laskevičiaus, prieš karą dirbusio mano tėvo įmonėje vairuotoju, dukterį. 1943 m. rudenį mano tėvas patikėjo jam mano gyvybę, nes kito būdo išgelbėti mane tėtis nebeturėjo...
Kai vokiečiai paskelbė apie ruošiamą vaikų iki 13 metų sunaikinimo akciją, tėtis mane, pustrečių metų mažylę, užmigdęs vaistais, įvyniojęs į skūdurus, eidamas į darbą išnešė iš geto ir paliko slapyvietėje vieno iš gretimų namų rūsyje. Maišą su manimi, kaip buvo sutarta, pasiėmė Jeronimas ir jo dukra, Elena-Irena Laskevičiūtė. Ji dešimt metų vyresnė už mane ir viską gerai atsimena.
Buvo tikėtasi, kad aš gyvensiu jų šeimoje, Universiteto g. 9, tačiau manęs negalėjo palikti ten ilgam, nes pas Laskevičių buvo apsistoję policininkai, be to, ir Jeronimo brolis tarnavo policijoje. Mane slėpė palėpėje – tol, kol kita lietuvių šeima, Josifas ir Agripina Meškėnai, pasiėmė mane pas save. Jie nuomojosi butą name priešais. Šiuos nuostabius žmones, kuriuos aš vadinau močiute ir seneliu, aš laikau savo gelbėtojais.
Močiutės žodžiais, aš dažnai verkdavau, šaukiau tėtį. Netrukus buto, kuriame gyveno Meškėnai, savininkas paprašė juos išsikelti: „Prašau, išeikite iš čia – pas jus žydų vaikas, kas nors praneš, mus sušaudys“. Močiutė ir senelis buvo priversti išvykti iš Kauno. Tėtis džiaugėsi, kad Meškėnai mane išsiveža, nes taip buvo saugiau. Mes su tėčiu daugiau nebesusitikome.
Kupiškyje buvo ramiau. Susirasti gyvenamąją vietą su žydaite ant ranku Meškėnams buvo keblu, bet pavyko. Naujiems kaimynams jie pristatė mane kaip anūkę, žuvusiojo sūnaus dukterį (dar prieš karą jie neteko dviejų sūnų). Močiutė ėidavo uždarbiauti į kaimą, gaudama atlygį maistu, o mes su seneliu ją pasitikdavome. Močiutė ir senelis dalinosi su manimi paskutiniu duonos kąsniu, gydė mane susirgus, gailėjo manęs ir pergyveno dėl manęs, sužinoję iš A.Laskevičienės laiška apie mano tėvų ir visos mano šeimos žūtį. Gavę šią žinią, jie man nieko nepasakė: tądien pas mane buvo atėjusios draugės, mes surengėme šokius, linksminomės; tik po daugelio metų iš močiutės laiško sužinojau, kokia našta slėgė jų sielas... Kai aš verkdavau, senelis mane bučiuodavo ir badė ūsais, man skaudėjo. Aš skundžiausi močiutei, o senelis juokėsi – jis labai mane mylėjo.
1944 m. mano pusbrolis, tėvo sūnėnas Efraimas Zyvas, sugebėjęs pabėgti iš geto likus kelioms savaitėms iki Kauno išvadavimo 1944 m. rugpjūčio 1 d., ir todėl išvengęs mirties, per Laskevičius mane susirado ir perdavė į žydų našlaičių prieglaudą Kaune. Iš ten mane paėmė Michailas Aleksandrovičius, žymus žydų dailininkas, kuris prieš karą buvo vedęs mano mamos seserį Elą (ji buvo nužudyta pirmomis karo dienomis), gyveno tame pačiame name ir buvo Ohel Jakov sinagogos kantoriumi. 1945 m. М.Аleksandrovičius iš Lietuvos mane išvežė į Maskvą, kur 1947 m. rugpjūtį mane įsidukrino advokato Aleksandro Volskio šeima (jo žmona Raisa buvo mano mamos giminaitė). Man davė kitą vardą: Sara Garberaitė tapo Eleonora Volskaja.
Garberių šeimos nebėra. Girdėjau, kad mano seserį Rašelę-Rasią nušovė iš pistoleto matant mamai, mama po to išprotėjo.
Mano artimieji žuvo likviduojant Kauno getą. Vienintelio likusio gyvo pusbrolio Efraimo žodžiais, mano ir jo šeima, visi kiti mūsų giminaičiai sudegė gyvi požeminiame bunkeryje, kurį jie slapčia įsirengė, tikėdamiesi išsigelbėti. Raudonoji Armija daugiau nei mėnesį stoviniavo prie Kauno, per tą laiką getas buvo sugriautas, sunaikintas, sudegintas su visais likusiais jame žmonėmis.
Senelis Josifas Meškėnas mirė 1948 m. nuo gangrenos – nebuvo daktarų ir vaistų pagydyti kraujo užkrėtimą. Močiutę Agripiną pasiėmė pas save jos sūnus Vladas, kuris 1947 m. išvyko į Australiją. Persikėlusi pas sūnų, ji susirado mane 1967 m. lapkritį. Netrukus buvau iškviesta į rajono KGB skyrių, kur man „pasiūlė“, pagrasinus atleidimu iš darbo ir kitomis panašiomis pasekmėmis, sumažinti iki minimumo visus kontaktus su Agripina Meškėnas. Prasidėjus SSSR „persitvarkymui“, aš pradėjau planuoti taip ilgai lauktą susitikimą, tačiau 1989 m., tvarkydama dokumentus kelionei į Australiją, gavau telegramą apie močiutės Agripinos mirtį. Tebūnie šviesus jų atminimas!