Apie Lilijaną Levintoffaitę
Vieną vėlyvo 1943 metų rudens vakarą pas mus atsirado maža, 7–8 metų mergaitė. Kas ją atvedė, aš taip ir nesužinojau. Prieš keletą dienų mama man buvo sakiusi, kad pas mus apsigyvens mergaitė vardu Aldona Urbanavičiūtė. Tokiu vardu buvo išduotas jos gimimo liudijimas, kurį, kaip vėliau sužinojau, Petronėlė Lastienė buvo gavusi iš Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios klebono Vincento Melieškos. Manau, kad tokių mirusių vaikų gimimo liudijimų jis buvo išdavęs ne vieną.
Tikrasis mergaitės vardas buvo Lilijana, pavardė Levintoffaitė. Jos senelis Ilja Levintoff prieš karą gyveno mano tėvų name Kęstučio g. 52/S. Daukanto 8, 12 ar 13 bute, ir turėjo audinių parduotuvę, rodos, prie Laisvės al. ir Maironio g. kampo. Įdomu pastebėti, kad tuo metu toje pačioje namo laiptinėje gyveno ir mokytoja Petronėlė Lastienė. Taigi mano tėvai su Levintoffų šeima buvo pažįstami ir anksčiau.
Patekusi pas mus mažoji Aldutė nemokėjo lietuviškai – kalbėjo tik rusiškai ir žydiškai, o tuomet tai buvo itin pavojinga.
Mergaitė buvo labai sunykusi, išblyškusi, akutės paraudę, vokai šašuoti, sutinę. Paaiškėjo, kad tai dėl vitaminų stokos. Pamenu, kad akutes jai gydė gydytojas Jurgis Žukauskas, tuo metu dirbęs mūsų ligoninėje.
Mano mama pirmiausia Aldutę išmaudė, išskalbė jos drabužėlius. Teko gydyti ir gražius garbanotus plaukučius. Pasiuvo jai naujus drabužius, o tai karo sąlygomis nebuvo taip paprasta. Mama mokė Aldutę lietuvių kalbos, rašyti ir skaityti, aritmetikos.
Mažoji greitai atsigavo, pasitaisė ir pramoko lietuviškai. Dažnai girdėdavome jos vaikišką juoką. Bet nieko nepasakojo apie savo tėvus, artimuosius, geto gyvenimą. Sakė, kad apie tai, kur ji buvo, negalima kalbėti. Mes ir neklausinėdavome.
Mudu su broliu susidraugavome su ja, kaip su jaunesniąja sesute. Brolis Jonas tada jau buvo medicinos fakulteto studentas. Pavasarį visi kartu dirbome ligoninės sode: juk tada, karo metais, reikėjo patiems užsiauginti daržovių. Eidavome pasivaikščioti į gamtą: į Fredą, į Botanikos sodą. Pamenu iškylą su draugėmis, turiu ir keletą nuotraukų su Aldute.
Tuo metu mums namų ruošoje padėdavo ateinanti mergina Akvilė Anisimenko. Ji buvo kilusi iš Pakaunės rusų sentikių. Su Aldute jos lengvai susidraugavo, ji irgi mokė mergaitę lietuviškai. Akvilė, manau, puikiai suprato, kas ta mergaitė, nors mes sakėme, kad tai mūsų giminaitė.
Maždaug 1944-ųjų birželį pas mus atvažiavo tėvo sesuo Antanina Bliūdžiuvienė (1896–1975). Jos vyras, gydytojas Petras Bliūdžius (1887–1946), mano motinos brolis, dirbo Marijampolės ligoninėje. Jie turėjo nemažą ūkį prie pat Marijampolės, ten ir gyveno. Teta pakvietė Aldutę paviešėti pas juos kurį laiką, sakė, kad mergaitė pagers šviežio pieno, pabus gamtoje. Ji, be abejo, puikiai žinojo Aldutės kilmę, kaip ir dėdė. Jų šeimoje augo panašaus amžiaus berniukai Rimgaudas ir Jonas-Algirdas ir vyresnė duktė Gražina. Ten pat nuo vokiečių mobilizacijos slapstėsi ir mano brolis Jonas.
Taigi, 1944 metų birželio pabaigoje aš su Aldute „Pienocentro“ bendrovės sunkvežimiu (apie tą sunkvežimį sužinojau iš ten dirbusios draugės) nuvažiavome į Marijampolę, pas Bliūdžius. Pradžioje viskas buvo gerai, vaikai žaidė be rūpesčių. Gal po dviejų-trijų dienų į mūsų kiemą įsuko vokiečių kareivių kolona. Dėdės sodyba buvo prie pat Marijampolės–Vilkaviškio plento. Kareiviai apsigyveno klojime, o du karininkai – viename gyvenamojo namo kambarių. Tapo neramu dėl Aldutės. Ji sakėsi puikiai suprantanti vokiškai, ką jie kalba, tačiau liepėme neišsiduoti. Laimei, nei kareiviai, nei karininkai nekreipė į mus jokio dėmesio.
Netrukus man teko grįžti į Kauną, nes mokiausi akušerių mokykloje ir dirbau ligoninėje. Vos tik man grįžus namo, sužinojome, kad vokiečiai traukiasi. Visi keliai buvo prigrūsti kariuomenės ešelonų ir neliko galimybės nuvažiuoti į Marijampolę, tuo labiau iš ten grįžti. Pradžioje su Bliūdžiais ir mano broliu palaikėme ryšį telefonu, paskui ir jis nutrūko.
Tuo metu, bėgdami iš Kauno, vokiečiai likvidavo Vilijampolės getą. Nepamenu tiksliai, kurią dieną prie mūsų durų suskambo skambutis. Atidariau. Įėjo labai susijaudinęs tamsiaplaukis, švarku nešinas vyriškis. Ant švarko vėliau pamačiau geltonąją žvaigždę. Klausia Aldutės. Iš karto supratau, kad jis žydas. Tai buvo Aldutės-Lilijanos tėvas Levintoff. Skubiai paslėpėme jį rūsyje, pavalgydinome. Tikėjomės, kad niekas nematė.
Pasisakė, kad jam pavyko pabėgti Kauno geležinkelio stotyje, kai juos varė į vagonus išvežti. Kaip vėliau sužinojome, jo žmona, Aldutės motina, taip ir žuvo: iš vagonų juos suvarė į laivus ir paskandino jūroje.
Levintoffas vidury dienos atėjo į butą, kur slapstėsi jo duktė, o tai buvo labai neapgalvota ir pavojinga. Kaip vėliau sakė tuo metu budėjusi ligoninės durininkė Mackevičienė, ji puikiai supratusi, kas jis toks, bet tylėjusi.
Levintoffas gyveno rūsyje tarp senų baldų, kol praėjo frontas ir 1944 m. rugpjūčio 1 d. į Kauną atėjo Raudonoji armija. Tada jis, prisitaikęs prie žygiuojančių rusų kareivių, nuvyko į Marijampolę ir ten pas Bliūdžius susirado savo dukrelę.
Jiedu grįžo į Kauną ir dar parvežė žinių apie mano brolį ir dėdės šeimą. Pasirodo, kad vokiečių kareiviai visus juos išvarė iš sodybos, sakė, čia būsią dideli mūšiai. Susikrovę, ką pakėlę, į dviem arkliais pakinkytą vežimą, pasiėmę karvę, jie nuvažiavę Kalvarijos link pas gimines, irgi Bliūdžius, į Skardupių miestelį. Ten ir prabuvę, kol praėjo frontas. Tada grįžę į savo apiplėštą ir dalinai sudegintą sodybą, kur juos ir surado Aldutės tėvas.
Praūžus frontui, Levintoffui su dukrele apsigyventi Kaune padėjo P. Lastienė. Ji įleido juos į savo sesers gydytojos Aldonos Mikužienės, pasitraukusios į Vakarus, butą. Deja, Levintoffas greitai mirė nuo širdies ligos, praėjus gal metams po visų išgyvenimų. Lilijaną jos tetos, motinos seserys, išsivežė į tuometinį Leningradą. Buvome gavę jos laiškelį, kad mokosi ir ruošiasi dirbti kurčnebylių mokykloje. Deja, susirašinėjimas nutrūko.
