Apie Grigorijų Teperį
1944 m. pavasarį, gal gegužės mėnesį, vieną ankstyvą rytą pajutau namie neįprastą sujudimą. Mama jau seniai atsikėlusi, iš kažin kur sugrįžusi, nuolat kažką stebi pro langą. Ir štai žinia – prie ligoninės durų rastas pamestinukas, gal savaitės amžiaus suvystytas berniukas. Jam ant kaklo uždėtas kryželis ir užrašas – berniukas pakrikštytas Jurgio vardu. Ligoninėje (Putvinskio g. 3) tuo metu buvo gimdymo skyrius. Mano tėvas, nors ligoninė ir buvo nacionalizuota, jai ir toliau vadovavo. Jis ir pasiūlė tą vaikutį priimti į vaikų kambarį. Kaip nustatė vaiką apžiūrėję gydytojai, Jurgiukas sveikas, o ligoninės vaikų kambaryje kurį laiką jam ir maisto pakaks.
Ligoninės personalas buvo įsitikinę, kad Jurgiukas yra pamestas kurios nors ligoninėje gimdžiusių moterų ir netgi bandė tą moterį surasti. O iš tikrųjų, kaip vėliau paaiškėjo, Jurgiukas buvo žydų vaikas. Suvaidintą jo pametimą organizavo Petronėlė Lastienė, mano tėvams pritarus.
Jurgiukas gražiai sau augo ligoninėje. Po kurio laiko jį patalpino kitame ligoninės kambaryje, toliau nuo naujagimių. Jam jau reikėjo karvės pieno. Vokiečiams traukiantis iš miesto, tokio maisto buvo sunku gauti. Čia vėl padėjo Petronėlė Lastienė. Mudvi nuėjome į Panemunės sanatoriją, neturint transporto tai atrodė toloka. Ten buvo laikomos karvės. Viena darbuotojų, P. Lastienės draugė, apsiėmė to pieno kasdien pristatyti. Deja, nei jos vardo, nei pavardės nebeprisimenu.
Kai per Kauną ėjo frontas ir smarkiai šaudė, kartu su Jurgiuku slėpėmės ligoninės rūsyje. Atėjus Raudonajai armijai, Jurgiukas jau buvo apie keturių mėnesių amžiaus. Vieną dieną Petronėlė Lastienė į ligoninę atsivedė karine uniforma vilkintį jauną vyrą. Tai buvo Jurgiuko dėdė. Jis ir pasiėmė vaikutį. Tada visi ir sužinojo, kad Jurgiukas vardu Grigorijus Teperis.
