Apie Isako Judelevičiaus gelbėjimą
Prieš karą Kaune veikė statybų rangovų organizacija, kurioje inžinieriumi dirbo Isakas Judelevičius. Mano tėvui užsakius, Isakas Judelevičius vadovavo gyvenamojo namo Kęstučio g. 52/ S. Daukanto 8 ir ligoninės V. Putvinskio g. 3 statybai.
Kilus karui, 1941 m. birželio mėn. 22 d. (pačią pirmąją karo dieną) Isakas Judelevičius atėjo pas mano tėvus, tikėdamasis prieglobsčio. Atėjo be jokių daiktų, kaip stovėjo. Tėvai jį apgyvendino bibliotekoje. Tai buvo mūsų didelio buto kampinis kambarys, palyginus gerai izoliuotas nuo kitų, jo vienas langas išėjo į Putvinskio gatvę, kitas – į kiemą. Durys būdavo rakinamos, užuolaidos užtraukiamos. Nors tėvai mūsų ir neperspėjo, mums su broliu Jonu buvo savaime suprantama, kad apie p. Judelevičių niekam negalima pasakoti. Merginai, kuri ateidavo pas mus padėti namų ruošoje – Akvilei Anisimenko – būdavo sakoma, kad į tą kambarį neitų, nes ten profesoriaus darbo kambarys.
Pamenu, vieną pirmųjų karo dienų pas mus buvo susirinkę daug žmonių: giminės su vaikais iš medinių Žaliakalnio namelių. Mieste buvo girdėti šūviai. Iš Prisikėlimo bažnyčios bokšto, kuris matėsi pro mūsų namo langus, šaudė įsitvirtinęs raudonarmietis. Taip jau nutiko, kad buvau prie durų į gatvę, kai atėjo du šautuvais ginkluoti vyrai, baltaraiščiai. Jie pasakė, kad jiems būtinai reikia įeiti į mūsų buto kampinį kambarį ir pažiūrėti pro langą į tą šaudantį kulkosvaidį. Staiga prisiminiau, kad ten slapstosi p. Judelevičius. Gerai, sakau, tuoj įleisiu, tik atrakinsiu buto duris. Greit nubėgau per virtuvę į kampinį kambarį, griebiau p. Judelevičių už rankos, eikim, sakau, kartu. Nutempiau jį išsigandusį į kitą buto dalį, paprašiau tylėti. Uždariau duris. Tik tada nubėgusi įleidau tuos ginkluotus vyrus į butą. Jie perėjo per kambarį, kuriame glaudėsi mūsų giminės su vaikais, nuėjo į tą kampinį, kur neseniai buvo p. Judelevičius. Pažiūrėjo per langus ir išėjo, nieko nepasakę. Nežinau, kas būtų buvę, jeigu būtų radę Isaką Judelevičių. Jis buvo labai žydiškos išvaizdos. O gal ir nieko nebūtų atsitikę. Bet kai viskas aprimo, Isakas Judelevičius dėkojo man už išgelbėjimą.
Tada, prasidėjus karui, Isakas Judelevičius neilgai pas mus tepabuvo. Jis su šeima persikėlė į getą Vilijampolėje. Tiksliai nepamenu, kada jis vėl sugrįžo. O gal, paslėpęs prie drabužių prisegtą didelę geltoną žvaigždę, buvo atėjęs ne vieną kartą.
Rodos, 1943 m. žiemą pas mus jis pabuvo ilgokai. Kaip įprasta, buvo apgyvendintas tėvo bibliotekoje. Vakarais, kai bute nelikdavo svetimųjų, mes visi – tėvas, motina, brolis Jonas ir aš – susėsdavome su p. Judelevičiumi valgomajame prie apvalaus stalo vakarienės. Jis tada daug pasakodavo apie gyvenimą Kauno gete. Kaip vieną iš pirmųjų dienų fašistai atrinko žydus inteligentus meluodami, kad duos jiems lengvesnio darbo kur nors įstaigose. Žmonės patikėję. Juos visus, apie 500 žmonių, tuoj pat sušaudė. Laimė, p. Judelevičius iš atsargumo nepasisakė, kas esąs, ir taip išliko. Dar pasakojo, kaip buvo likviduotas „mažasis getas“ Vilijampolėje, sušaudant jo gyventojus.
Gal buvo 1943 m. ankstyvas pavasaris, o gal dar žiema, kai vieną vakarą pas mus atėjo Kaune žinomas kirpėjas p. Muralis. Jis bandė pašviesinti p. Judelevičiaus plaukus, kad pakeistų jo išvaizdą. Deja, nepavyko. Pamenu, tėvelis pasakė: „Jau jūsų laukia, laikas važiuoti“. Ir taip Isakas Judelevičius atsisveikinęs išvažiavo, rodos, į Utenos apskritį.
Vos praėjus frontui, mano tėvas surado progą nuvažiuoti į tas vietas ieškoti Isako Judelevičiaus. Grįžęs pasakojo, kad prieš pat vokiečiams pasitraukiant besislapstantį Isaką Judelevičių užtiko policininkai ir nuvežė į Molėtų daboklę, vėliau į Panevėžio kalėjimą. Laimei, jis turėjęs kažkokius dokumentus, todėl nesušaudę vietoje. Kartu su kitais kaliniais jį išvežę į Vokietiją.
Jo žmona, p. Raja Judelevičienė, su dukrele šiaip taip išsigelbėjo Lietuvoje. Po karo kartais užeidavo pas mus Kaune. Tada ir sužinojome, kad Isakas Judelevičius išsigelbėjo ir gyvena Izraelyje. Ji labai liūdėjo, kad tarybų valdžia niekaip neišleidžia jos pas vyrą. Jiems pavyko susitikti jau daug vėliau.
