žydų gelbėtojai
Matulevičienė Ona
Ona MATULEVIČIENĖ
Prieš karą Kolesnikų miškelyje jaunimas rengdavo gegužines. 1941 m. rugsėjo pradžioje čia atvarė minią įbaugintų, nukamuotų žmonių – Simno miestelio žydų – ir pamiškėje sušaudė. Tarp nužudytųjų buvo Vainšteinų šeima.
Dviem šios šeimos vaikams – Abeliui ir Josifui – pavyko pasislėpti netoli esančiame klojime. Iš ten jie girdėjo šūvius, sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanas. Ilgai lindėti svetimame klojime buvo pavojinga, todėl vyresnysis Abelis nusprendė ieškoti patikimesnio prieglobsčio broliukui Josifui ir sau pačiam. Prasidėjo klaidžiojimai iš kaimo į kaimą. Pasitaikydavo, kad juos įsileisdavo, pavalgydindavo, trumpam apgyvendindavo, tačiau, bijodami kaimynų, šeimininkai patardavo keliauti toliau.
Jau pašaldavo, naktys darėsi žvarbios. Vieną tokį šaltą vakarą, spalio vienuoliktą, Abelis ir Josifas traukė per laukus, ieškodami tėvo pažįstamo ūkininko Smaidžiūno iš Gluosnikų kaimo. Buvo tamsu, kelio gerai nežinojo, tad ir pasiklydo. Netoliese dunksojo nepažįstama sodyba, jie matė šviesą lange, bet nedrįso eiti, bijojo. Pasiliko pievoje, kur ganėsi arklys. Staiga iš tamsos išniro moteriškė. Pamačiusi nepažįstamuosius šalia jos arklio, ji pradėjo šaukti:
„Gelbėkite, vagys!“ Tuomet Abelis ją nuramino:
„Nešaukite, teta, mes Simno žydai!“ Ona Matulevičienė tuoj pat pasikvietė juos į namus, kur jos laukė išsigandę keturi vaikai...
Taip perėję mažiausiai dvidešimt sodybų, Abelis ir Josifas surado nuolatinius gelbėtojus Saulėnų kaime. Troboje gyveno Matulevičiukai – Sebestinas, Juozas, Vladas ir visai mažytė Petronėlė. Trobelė buvo ankšta, tad bėglius apgyvendino klojime. Tačiau per žiemos speigus neištverdavo gerosios Onos širdis, ir, nepaisydama mirtino pavojaus, ji atsivesdavo Abelį ir Josifą į namus.
Tuo sunkiu laikotarpiu Abelis rašė dienoraštį, kuris po karo išleistas Izraelyje atskira knyga – „Jaunuoliai slėptuvėje“.
Matulevičių šeima gyveno vargingai, bet su mumis dalinosi tuo, ką turėjo, – skaitome dienoraštyje. – Pirmą vakarą nuprausė, paėmė apatinius rūbus skalbimui, aprengė savo vaikų drabužiais. Ona Matulevičienė labai išgyveno dėl Simno žydų likimo ir žadėjo padėti. Vieną vakarą turėjo pieno, kuri padalino savo vaikams ir mums, sau nepalikdama nė lašo, verkė į mus žiūrėdama, sakė, gal ir mano vaikams taip bus ateityje. Sakė, jog kasdien meldžiasi, kad mes liktume gyvi. Norėdamas atsidėkoti už Matulevičių gerumą, stengiausi padėti, mergaitę mokiau, o kai gaudavau iš gerų žmonių maisto, dalinomės visi.
Nebėra gyvos Onos Matulevičienės, mirę ir jos trys sūnūs, tik jaunesnioji duktė Stanislava Petronėlė Matulevičiūtė-Kubertavičienė tebegyvena Simne, Alytaus rajone. Jai ir buvo įteiktas motinos Teisuolio medalis.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Prieš karą Kolesnikų miškelyje jaunimas rengdavo gegužines. 1941 m. rugsėjo pradžioje čia atvarė minią įbaugintų, nukamuotų žmonių – Simno miestelio žydų – ir pamiškėje sušaudė. Tarp nužudytųjų buvo Vainšteinų šeima.
Dviem šios šeimos vaikams – Abeliui ir Josifui – pavyko pasislėpti netoli esančiame klojime. Iš ten jie girdėjo šūvius, sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanas. Ilgai lindėti svetimame klojime buvo pavojinga, todėl vyresnysis Abelis nusprendė ieškoti patikimesnio prieglobsčio broliukui Josifui ir sau pačiam. Prasidėjo klaidžiojimai iš kaimo į kaimą. Pasitaikydavo, kad juos įsileisdavo, pavalgydindavo, trumpam apgyvendindavo, tačiau, bijodami kaimynų, šeimininkai patardavo keliauti toliau.
Jau pašaldavo, naktys darėsi žvarbios. Vieną tokį šaltą vakarą, spalio vienuoliktą, Abelis ir Josifas traukė per laukus, ieškodami tėvo pažįstamo ūkininko Smaidžiūno iš Gluosnikų kaimo. Buvo tamsu, kelio gerai nežinojo, tad ir pasiklydo. Netoliese dunksojo nepažįstama sodyba, jie matė šviesą lange, bet nedrįso eiti, bijojo. Pasiliko pievoje, kur ganėsi arklys. Staiga iš tamsos išniro moteriškė. Pamačiusi nepažįstamuosius šalia jos arklio, ji pradėjo šaukti:
„Gelbėkite, vagys!“ Tuomet Abelis ją nuramino:
„Nešaukite, teta, mes Simno žydai!“ Ona Matulevičienė tuoj pat pasikvietė juos į namus, kur jos laukė išsigandę keturi vaikai...
Taip perėję mažiausiai dvidešimt sodybų, Abelis ir Josifas surado nuolatinius gelbėtojus Saulėnų kaime. Troboje gyveno Matulevičiukai – Sebestinas, Juozas, Vladas ir visai mažytė Petronėlė. Trobelė buvo ankšta, tad bėglius apgyvendino klojime. Tačiau per žiemos speigus neištverdavo gerosios Onos širdis, ir, nepaisydama mirtino pavojaus, ji atsivesdavo Abelį ir Josifą į namus.
Tuo sunkiu laikotarpiu Abelis rašė dienoraštį, kuris po karo išleistas Izraelyje atskira knyga – „Jaunuoliai slėptuvėje“.
Matulevičių šeima gyveno vargingai, bet su mumis dalinosi tuo, ką turėjo, – skaitome dienoraštyje. – Pirmą vakarą nuprausė, paėmė apatinius rūbus skalbimui, aprengė savo vaikų drabužiais. Ona Matulevičienė labai išgyveno dėl Simno žydų likimo ir žadėjo padėti. Vieną vakarą turėjo pieno, kuri padalino savo vaikams ir mums, sau nepalikdama nė lašo, verkė į mus žiūrėdama, sakė, gal ir mano vaikams taip bus ateityje. Sakė, jog kasdien meldžiasi, kad mes liktume gyvi. Norėdamas atsidėkoti už Matulevičių gerumą, stengiausi padėti, mergaitę mokiau, o kai gaudavau iš gerų žmonių maisto, dalinomės visi.
Nebėra gyvos Onos Matulevičienės, mirę ir jos trys sūnūs, tik jaunesnioji duktė Stanislava Petronėlė Matulevičiūtė-Kubertavičienė tebegyvena Simne, Alytaus rajone. Jai ir buvo įteiktas motinos Teisuolio medalis.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999