žydų gelbėtojai

Konstantin MATIUKEVIČ (1898–1965)

Saulius Kuklianskis su savo vaikais Moše, Anna ir Samueliu, Bugiedos kaimo gyventojui Kaziui Žukauskui padedant, vieną 1941-jų m. rugsėjo dieną laiveliu persikėlė per Nemuną ir atsidūrė Reicho, t.y. buvusios Lenkijos teritorijoje.
Šv. Jono vardu pavadintame kaime Sventojanske (tokiu pat vardu vadinasi kaimas ir esantis priešingoje Nemuno pusėje, t.y. Lietuvos teritorijoje – Sventijanskas), Kuklianskiai vėl netikėtai sutinka gerą žmogų – Konstantiną Matiukevič.

Iš Mošės Kuklianskio prisiminimų:

<...> Jis, nors ir buvo mums visai nepažįstamas, be to, mes jam iš karto pasisakėme, kad neturime lėšų, mus priėmė labai palankiai, sakyčiau, netgi svetingai. Du kartus valgydino savo kambary prie stalo, pasakė, kad Gardine žydai dar gyvena laisvai, savosiose vietose ir patarė mums eiti į Gardiną, pasisiūlė palydėti šalutiniais keliais ir miškais iki paties miesto. Kaip pasakė, taip ir padarė. Jis nuvedė mus į Gardiną estafetės būdu, trimis ar keturiomis palydovų pamainomis. <...>

Kuklianskių šeimos gyvenimas Gardino gete – tai jau kita kovos dėl išlikimo istorija, kuomet kiekviena diena iš 17-os mėnesių, praleistų Gardino gete, galėjo tapti lemtinga. Kai gete, iš pradžioje ten patalpintų 30000 kalinių telieka 1000, o visi kiti, jau išvežti į mirties stovyklas Vokietijoje, 1943-ųjų vasario 18-tą, siaučiant pūgai, Kuklianskių šeima, ir prie jų prisijungęs bėglys iš Lazdijų Jankelis Pentiakauskas, viso 5 žmonės, perėję kelias spygliuotos vielos užtvaras, pabėga iš Gardino geto, turėdami vieną tikslą – vėl slapstytis Lietuvoje, gimtųjų Veisiejų apylinkėse. Tačiau, kad tai būtų galima įgyvendinti, reikėjo kirsti Lenkijos–Lietuvos sieną.

Mošė Kuklianskis prisimena:

<...> Nutarėm pamėginti rasti Matiukevič Svientojansko kaime. Ėjome, tik stebuklu tikėdami, kad rasime Matiukevič namus. Be žemėlapio, be kompaso, be žinomo ir iš anksto numatyto ir išstudijuoto kelio (~25 km), per snieguotą mišką, keliukais, keliukų pėdsakais, dažnai ir be keliukų, sakyčiau, tikrai šuniškos intuicijos vedami, atėjome, tamsoj, nieko neklausdami ir neklaidžiodami, tiesiai pas Konstantiną Matiukevič. Tiesiog neįtikima, galima sakyti, atėjom stebuklu. Po poros dienų, vieną vakarą, kai Nemune plūduriavo mažiau ledų, Konstantino Matiukevič brolis, irdamasis valtimi tarp plaukiančių ledo luitų, perkėlė mus į Lietuvos krantą. <...>

Konstantino Matiukevič ir jo brolio pagalba Kuklianskių šeimai buvo itin reikšminga tiek 1941-ųjų rudenį, tiek 1943-ųjų žiemą. Mošė Kuklianskis apibūdina Konstantiną Matiukevič, kaip ypač drąsų, sumanų, veiklų, antifašistiškai nusiteikusį žmogų.

Konstantin Matiukevič pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu 2008 metais.