žydų gelbėtojai
Markovskaja Aleksandra
Aleksandra MARKOVSKAJA
Iš Šliomos Potašniko 1993 m. rugpjūčio mėn. 22 d. liudijimo:
1941 m. pabėgau iš geto jo likvidacijos metu. Nubėgau pas mūsų tėvų, kurie turėjo privačią parduotuvę, pažįstamą – parduotuvės klientą. Iš jo sužinojau, kad mano brolis yra Kemeliškių gete. Nuėjau ten, susitikau su broliu. Tą patį vakarą jis mane nuvedė į Strepiškių kaimą pas Osipą Andrejevą. Kurį laiką buvau pas jį, bet jis paprašė išeiti, nes bijojo. Tuo metu, kai gyvenau pas Andrejevą, susipažinau su piemeniu Mitrofanu Markovskiu. Mitrofanas mane nusivedė pas save. Jo tėvas Charitonas Markovskis ir jo žmona Aleksandra mane priėmė kaip tikrą sūnų. Pas Markovskius apsigyvenau 1941 m. pabaigoje ir gyvenau iki karo pabaigos. Markovskiai (Charitonas, Aleksandra ir keturi jų vaikai Mitrofanas, Ivanas, Ana, Mavra ir Feonija) gyveno Strepiškių kaime. Kai iškildavo pavojus, kartu su Mitrofanu ir jo broliu Ivanu bėgdavome į mišką ir ten slėpdavomės.
Piniginių santykių tarp mūsų nebuvo: Markovskių šeima mane slėpė grynai iš humaniškų paskatų, jie man buvo labai geri. Taip darydami, jie rizikavo gyvybe. Vokiečiai kažką sužinojo apie mane, suėmė Charitoną Markovskį ir sušaudė. Po karo išvažiavau mokytis ir susitikdavome retai: tik tada, kai aš galėdavau juos aplankyti. Tačiau tie susitikimai buvo labai šilti ir nuoširdūs. Niekada neužmiršiu, kaip Markovskių šeima manimi rūpinosi karo metais. Mano brolis Lazaris Potašnikas, taip pat išgelbėtas, nuolat lankydavo Markovskius.
Iš Šliomos Potašniko 1993 m. rugpjūčio mėn. 22 d. liudijimo:
1941 m. pabėgau iš geto jo likvidacijos metu. Nubėgau pas mūsų tėvų, kurie turėjo privačią parduotuvę, pažįstamą – parduotuvės klientą. Iš jo sužinojau, kad mano brolis yra Kemeliškių gete. Nuėjau ten, susitikau su broliu. Tą patį vakarą jis mane nuvedė į Strepiškių kaimą pas Osipą Andrejevą. Kurį laiką buvau pas jį, bet jis paprašė išeiti, nes bijojo. Tuo metu, kai gyvenau pas Andrejevą, susipažinau su piemeniu Mitrofanu Markovskiu. Mitrofanas mane nusivedė pas save. Jo tėvas Charitonas Markovskis ir jo žmona Aleksandra mane priėmė kaip tikrą sūnų. Pas Markovskius apsigyvenau 1941 m. pabaigoje ir gyvenau iki karo pabaigos. Markovskiai (Charitonas, Aleksandra ir keturi jų vaikai Mitrofanas, Ivanas, Ana, Mavra ir Feonija) gyveno Strepiškių kaime. Kai iškildavo pavojus, kartu su Mitrofanu ir jo broliu Ivanu bėgdavome į mišką ir ten slėpdavomės.
Piniginių santykių tarp mūsų nebuvo: Markovskių šeima mane slėpė grynai iš humaniškų paskatų, jie man buvo labai geri. Taip darydami, jie rizikavo gyvybe. Vokiečiai kažką sužinojo apie mane, suėmė Charitoną Markovskį ir sušaudė. Po karo išvažiavau mokytis ir susitikdavome retai: tik tada, kai aš galėdavau juos aplankyti. Tačiau tie susitikimai buvo labai šilti ir nuoširdūs. Niekada neužmiršiu, kaip Markovskių šeima manimi rūpinosi karo metais. Mano brolis Lazaris Potašnikas, taip pat išgelbėtas, nuolat lankydavo Markovskius.