žydų gelbėtojai
Maladauskienė Uršulė
Petras ir Uršulė Maladauskai
Marija ir Petras Miklaševičiai
Petras ir Adelė Jurevičiai
Judita Šperlingaitė (Rubinštein) gyveno su savo šeima Vilkaviškyje. Prieš karą jos sesuo ir brolis emigravo į Palestiną, kur Judita taip pat planavo nuvykti, bet Juditai nepavyko gauti leidimo emigruoti iki 1940 birželio, kai Lietuvą aneksavo Sovietų Sąjunga. Praėjus metams, šalį užėmė vokiečiai. 1941 rugsėjį, kai tapo žinoma, kad Vilkaviškio getas bus likviduotas, Judita pradėjo ieškoti prieglobsčio. Po ilgai trukusių nesėkmingų paieškų ji sutiko Tuvia Belostockį. Jo šeima slapstėsi pas Petrą ir Uršulę Maladauskus, kuriuos jie pažinojo dar prieš karą. Vėliau Belostockiai, kurių buvo labai žydiška išvaizda, buvo pervežti pas Maladausko seserį Mariją Miklaševičienę ir jos vyrą Miklaševičių, gyvenusią tolimame kaime, o šviesiaplaukė Judita liko gyventi pas Maladauskus dar dviems mėnesiams. Šeimininkai ją pristatinėjo savo svečiams kaip tarnaitę. Tai buvo gana rizikinga, nes Judita išaugo Vilkaviškyje ir viešose vietose kas nors galėjo ją atpažinti. Be to, Petro brolis, kuris buvo aršus nacionalistas, dalyvavęs persekiojant žydus, įtarė kad jo brolis Petras užjaučia žydus ir nori jiems padėti. Sunerimę, Maladauskai nusprendė perkelti Juditą pas Petrą ir Adelę Jurevičius. Tuo metu ten jau slapstėsi Margo Herman (Riseman), žydė iš Vokietijos. Petras Jurevičius buvo stalius. Jis padarė slėptuvę po stalu svetainėje, ir kaskart, beldžiant į duris, Judita ir Margo joje pasislėpdavo. Jurevičiai buvo neturtingi, jiems dažnai padėdavo Adelės tėvai, Juozas ir Antanina Šneideriai, kurie taip pat slėpė žydus savo sodyboje. Judita gyveno pas Jurevičius daugiau nei metus. Per tą laiką Maladauskai pasistatė naują namą, kuriame specialiai buvo įrengta slėptuvė Juditai. Ji grįžo pas Maladauskus ir išbuvo pas juos iki krašto išvadavimo nuo nacių 1944 rugpjūtį. Margot Herman liko pas Jurevičius. Po karo abi išgelbėtos moterys išvyko į JAV.
Marija ir Petras Miklaševičiai
Petras ir Adelė Jurevičiai
Judita Šperlingaitė (Rubinštein) gyveno su savo šeima Vilkaviškyje. Prieš karą jos sesuo ir brolis emigravo į Palestiną, kur Judita taip pat planavo nuvykti, bet Juditai nepavyko gauti leidimo emigruoti iki 1940 birželio, kai Lietuvą aneksavo Sovietų Sąjunga. Praėjus metams, šalį užėmė vokiečiai. 1941 rugsėjį, kai tapo žinoma, kad Vilkaviškio getas bus likviduotas, Judita pradėjo ieškoti prieglobsčio. Po ilgai trukusių nesėkmingų paieškų ji sutiko Tuvia Belostockį. Jo šeima slapstėsi pas Petrą ir Uršulę Maladauskus, kuriuos jie pažinojo dar prieš karą. Vėliau Belostockiai, kurių buvo labai žydiška išvaizda, buvo pervežti pas Maladausko seserį Mariją Miklaševičienę ir jos vyrą Miklaševičių, gyvenusią tolimame kaime, o šviesiaplaukė Judita liko gyventi pas Maladauskus dar dviems mėnesiams. Šeimininkai ją pristatinėjo savo svečiams kaip tarnaitę. Tai buvo gana rizikinga, nes Judita išaugo Vilkaviškyje ir viešose vietose kas nors galėjo ją atpažinti. Be to, Petro brolis, kuris buvo aršus nacionalistas, dalyvavęs persekiojant žydus, įtarė kad jo brolis Petras užjaučia žydus ir nori jiems padėti. Sunerimę, Maladauskai nusprendė perkelti Juditą pas Petrą ir Adelę Jurevičius. Tuo metu ten jau slapstėsi Margo Herman (Riseman), žydė iš Vokietijos. Petras Jurevičius buvo stalius. Jis padarė slėptuvę po stalu svetainėje, ir kaskart, beldžiant į duris, Judita ir Margo joje pasislėpdavo. Jurevičiai buvo neturtingi, jiems dažnai padėdavo Adelės tėvai, Juozas ir Antanina Šneideriai, kurie taip pat slėpė žydus savo sodyboje. Judita gyveno pas Jurevičius daugiau nei metus. Per tą laiką Maladauskai pasistatė naują namą, kuriame specialiai buvo įrengta slėptuvė Juditai. Ji grįžo pas Maladauskus ir išbuvo pas juos iki krašto išvadavimo nuo nacių 1944 rugpjūtį. Margot Herman liko pas Jurevičius. Po karo abi išgelbėtos moterys išvyko į JAV.