žydų gelbėtojai

Macijauskaitė Liudvika

Petras MACIJAUSKAS ir jo vaikai – Violeta, Liudvika, Zenonas ir Robertas

1941-aisias, vokiečiams užėmus Kauną, Leo Rozentaliui tebuvo 5 metai. Netrukus berniukas kartu su tėvais atsidūrė gete.
Po Didžiosios akcijos žydų šeimos pradėjo ieškoti, kur paslėpti vaikus ir pasislėpti patiems. Leo motina Ronia Rozentalienė taip pat labai intensyviai ieškojo slėptuvės. Persirengusi vienuolės rūbais, ji slapta išnešdavo vaikus iš geto ir palikdavo juos prie kūdikių namų „Lopšelis“, kuriems vadovavo gydytojas Petras Baublys. Ir vėliau ji vis ieškojo saugios slėptuvės savo vaikams. Jos vyras Samuelis Rozentalis susipažino su ūkininku Petru Macijausku, kurio ir paprašė paslėpti savo sūnų Leo. Macijauskas sutiko, nors pats buvo našlys, keturių vaikų tėvas, ir gyveno labai skurdžiai.
Leo Rozentalis pas Macijauskus gyveno kaip šeimos narys. Petras Macijauskas slėpė ne tik Leo, pas jį slapstėsi dar keli žydai.
Vieną dieną tarp kaimynų pasklido gandas, kad Petras Macijauskas slepia žydus. Jį suėmė gestapas ir labai žiauriai kankino, tačiau jis neprisipažino, ir jį paleido iš gestapo.
Leo Rozentalis šioje šeimoje pasiliko iki karo pabaigos. Kartą Leo motina Ronia, persirengusi vienuolės drabužiais, atėjo aplankyti savo sūnaus, tačiau berniukas motinos nepažino. Tai buvo paskutinis jų susitikimas.
Vydydamas Šmuelio Rozentalio prašymą, po karo Petras Macijauskas apgyvendino Leo žydų vaikų namuose Kaune. Ten jį ir surado tėvas.