žydų gelbėtojai
Macijauskaitė Germana
Katerina MACIJAUSKIENĖ (1901–1989)
Jonas Juozas MACIJAUSKAS (1897–1974)
Felicija MACIJAUSKIENĖ (1871–1949)
Germana MACIJAUSKAITĖ (1893–1965)
Kelmės rajone, netoli Vaiguvos, Pakievukų vienkiemyje gyvenusi Macijauskų šeima – Jonas Juozas Macijauskas, jo žmona Katerina, sesuo Germana Macijauskaitė bei Jono motina Felicija Macijauskienė – per visus karo metus padėjo žydams. Dažnai juos paprašydavo priimti žydus Jono Macijausko brolis, Kolainių klebonas Polikarpas Macijauskas, savo gerais darbais pagarsėjęs visoje apylinkėje. Keturis mėnesius Pakievukų vienkiemyje pas Macijauskus slapstėsi Chana Pelcaitė (vėliau Zakienė), kilusi iš Telšių. Mergaitei buvo vos 14 metų, kuomet 1941m. vasarą buvo sušaudyta visa jos šeima. Jono ir Katerinos Macijauskų šeimoje rado prieglobstį ir daugelis kitų: batsiuvio iš Užvenčio Saivos Olšvango dukra Sara Olšvangaitė-Montvilienė, Michailas Gutmanas, gydytojas Dolnickis ir kiti.
Iš Jono ir Katerinos Macijauskų dukters Jadvygos Jonušienės kalbos, pasakytos Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje 2005 m. gruodžio 14 d. per Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimo įteikimą Jadvygos dėdei – kunigui Polikarpui Macijauskui:
Atkūrusioje Nepriklausomybę Lietuvoje mano dėdė Polikarpas Macijauskas (Maciejovskis) įsitraukia į intensyvią pedagoginę, visuomeninę veiklą. 1919 metais paskiriamas eiti Kauno lenkų gimnazijos prefekto pareigas. Buvę mokiniai kunigą prisimena kaip talentingą pedagogą, kurio dvasinis pasaulis buvo savyje, iš savęs, bet ne sau. Svarbiausia veiklos kryptis – į kitus, kitiems, kitam.
Lyg regėdamas savo nelengvą pašaukimo kelią, reikalaujantį pasiaukojimo ir meilės artimam, dienoraštyje dėdė įrašo tai, kas vėliau taps jo gyvenimo neatskiriama dalimi: „Tą, kuris daug kenčia, Dievas paskiria dideliems dalykams. Taip, Dieve, aš kenčiu ne veltui“.
Prisimindama dėdę šiandien, prabėgus daugeliui metų po mūsų paskutinio susitikimo, galiu aiškiau suvokti, kokią tikrą, tvirtą dvasinio gyvenimo patirtį jis turėjo. Ta patirtis padėjo nepalūžti gavus paskyrimą dirbti į nuošalią parapiją Kolainius, kurioje dėdę pasitiko griūvanti bažnyčia ir vos rusenanti katalikybė. Ir čia kunigo Polikarpo dvasia yra budinti, pasirengusi padėti, sušelpti, gelbėti, kelianti sau aukštus reikalavimus.
Nors daugybė sunkumų – prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, nacistinė okupacija, vėliau brolio šeimos ištrėmimas į Sibirą – kėsinosi sugniuždyti dėdę, bet savo užrašuose jis pažymi: „Esu panašus į žmogų, keliaujantį per sniegu užpustytus kalnus, kuris nuolat trokšta pailsėti, kad amžiams neužmigtų panašioje būklėje“.
Sniegas neužpustė gerumu kibirkščiuojančios Polikarpo Macijausko dvasios. Ryškiausia gėrio kibirkštis – tai mirtiname pavojuje atsidūrusių žydų gelbėjimas, bendraujant su gydytoju Girbudu, mano tėvo Jono šeima padedant.
Šmuelio Chalozino, Saros Olšvangaitės, Chanos Zakienės ir kitų prisiminimuose kunigas Polikarpas Macijauskas išliko kaip geradarys, labdarys, tėvas. Tokiu jis buvo ir mums su broliu Jonu – vaikams, nublokštiems į Sibiro platybes.
Jis nenorėjo pripažinti savo kitoniškumo, išskirtinumo, jį slėpdamas po kasdienine sutana, prispausdamas pačiais žemiškiausiais rūpesčiais, darbais, askeze.
Kunigo Polikarpo Macijausko gyvenimą, nutrūkusį lygiai prieš keturiasdešimt metų, ilgą laiką gaubė užmarštis, panaši į gyvenimo raktą, kurį išeidamas dėdė išsinešė. Garbingas Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimas mus, jo artimuosius, giliai sujaudino ir suteikė viltį, kad kunigo Polikarpo Macijausko (Maciejovskio) vardas nepaskęs užmaršties jūroje.
Felicija MACIJAUSKIENĖ (1871–1949)
Germana MACIJAUSKAITĖ (1893–1965)
Kelmės rajone, netoli Vaiguvos, Pakievukų vienkiemyje gyvenusi Macijauskų šeima – Jonas Juozas Macijauskas, jo žmona Katerina, sesuo Germana Macijauskaitė bei Jono motina Felicija Macijauskienė – per visus karo metus padėjo žydams. Dažnai juos paprašydavo priimti žydus Jono Macijausko brolis, Kolainių klebonas Polikarpas Macijauskas, savo gerais darbais pagarsėjęs visoje apylinkėje. Keturis mėnesius Pakievukų vienkiemyje pas Macijauskus slapstėsi Chana Pelcaitė (vėliau Zakienė), kilusi iš Telšių. Mergaitei buvo vos 14 metų, kuomet 1941m. vasarą buvo sušaudyta visa jos šeima. Jono ir Katerinos Macijauskų šeimoje rado prieglobstį ir daugelis kitų: batsiuvio iš Užvenčio Saivos Olšvango dukra Sara Olšvangaitė-Montvilienė, Michailas Gutmanas, gydytojas Dolnickis ir kiti.
Iš Jono ir Katerinos Macijauskų dukters Jadvygos Jonušienės kalbos, pasakytos Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje 2005 m. gruodžio 14 d. per Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimo įteikimą Jadvygos dėdei – kunigui Polikarpui Macijauskui:
Atkūrusioje Nepriklausomybę Lietuvoje mano dėdė Polikarpas Macijauskas (Maciejovskis) įsitraukia į intensyvią pedagoginę, visuomeninę veiklą. 1919 metais paskiriamas eiti Kauno lenkų gimnazijos prefekto pareigas. Buvę mokiniai kunigą prisimena kaip talentingą pedagogą, kurio dvasinis pasaulis buvo savyje, iš savęs, bet ne sau. Svarbiausia veiklos kryptis – į kitus, kitiems, kitam.
Lyg regėdamas savo nelengvą pašaukimo kelią, reikalaujantį pasiaukojimo ir meilės artimam, dienoraštyje dėdė įrašo tai, kas vėliau taps jo gyvenimo neatskiriama dalimi: „Tą, kuris daug kenčia, Dievas paskiria dideliems dalykams. Taip, Dieve, aš kenčiu ne veltui“.
Prisimindama dėdę šiandien, prabėgus daugeliui metų po mūsų paskutinio susitikimo, galiu aiškiau suvokti, kokią tikrą, tvirtą dvasinio gyvenimo patirtį jis turėjo. Ta patirtis padėjo nepalūžti gavus paskyrimą dirbti į nuošalią parapiją Kolainius, kurioje dėdę pasitiko griūvanti bažnyčia ir vos rusenanti katalikybė. Ir čia kunigo Polikarpo dvasia yra budinti, pasirengusi padėti, sušelpti, gelbėti, kelianti sau aukštus reikalavimus.
Nors daugybė sunkumų – prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, nacistinė okupacija, vėliau brolio šeimos ištrėmimas į Sibirą – kėsinosi sugniuždyti dėdę, bet savo užrašuose jis pažymi: „Esu panašus į žmogų, keliaujantį per sniegu užpustytus kalnus, kuris nuolat trokšta pailsėti, kad amžiams neužmigtų panašioje būklėje“.
Sniegas neužpustė gerumu kibirkščiuojančios Polikarpo Macijausko dvasios. Ryškiausia gėrio kibirkštis – tai mirtiname pavojuje atsidūrusių žydų gelbėjimas, bendraujant su gydytoju Girbudu, mano tėvo Jono šeima padedant.
Šmuelio Chalozino, Saros Olšvangaitės, Chanos Zakienės ir kitų prisiminimuose kunigas Polikarpas Macijauskas išliko kaip geradarys, labdarys, tėvas. Tokiu jis buvo ir mums su broliu Jonu – vaikams, nublokštiems į Sibiro platybes.
Jis nenorėjo pripažinti savo kitoniškumo, išskirtinumo, jį slėpdamas po kasdienine sutana, prispausdamas pačiais žemiškiausiais rūpesčiais, darbais, askeze.
Kunigo Polikarpo Macijausko gyvenimą, nutrūkusį lygiai prieš keturiasdešimt metų, ilgą laiką gaubė užmarštis, panaši į gyvenimo raktą, kurį išeidamas dėdė išsinešė. Garbingas Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimas mus, jo artimuosius, giliai sujaudino ir suteikė viltį, kad kunigo Polikarpo Macijausko (Maciejovskio) vardas nepaskęs užmaršties jūroje.