žydų gelbėtojai
Lupšicienė (Novodzelskytė) Šeina
Šeina Novodzelskytė-Lupšicienė prisimena
<...>Mes patyrėme visus baisumus, matėme sužvėrėjusių žmonių žiaurumą. Nekaltus žmones žudė vien todėl, kad jie žydai. Buvome uždaryti gete, perėjome vadinamąsias „akcijas", viską iškentėjome ir tik per atsitiktinumą likome gyvi. Kauno gete veikė antifašistinė organizacija, į kurią aš įstojau. 1942-1944 m. dalyvavau pogrindinėje antifašistinėje veikloje. Organizacija rūpinosi jaunimu, vaikais. Man buvo patikėta mokyti vaikus lietuvių kalbos, kad jiems būtų lengviau adaptuotis lietuvių šeimose. Reikėjo vaikus gelbėti nuo žūties. Man pavedė išnešti iš geto dvejų metukų mergytę, žydų rašytojo Lacmano dukrelę Rūtą. Aš ją 1943 m. sausio 6 d., vaistais užmigdytą, išnešiau ankstų rytą iš geto; išėjau su darbininkų brigada, tik pasukau į priešingą pusę. Vaikščiojau iki 9 val. ryto Vilijampolės gatvėmis, paskui užėjau į vaikų lopšelį pas gydytoją Baublį, atidaviau jam pareiškimą, kad man paliko kūdikį, tėvai išvyko, o aš negaliu jo auginti. Taip pat atidaviau vaiko gimimo liudijimą Irenos Baltaduonytės vardu. Gydytojo iškviesta seselė priėmė iš manęs mergytę. Tada aš rizikuodama savo gyvybe perėjau dar kelias gatves, tiltą, kol pasiekiau Vilniaus gatvę. Viename bute laukiau iki vakaro, kad galėčiau su darbininkų brigada, jau su mūsų ženklais, su Dovydo žvaigždėmis, grįžti į getą. Viskas laimingai baigėsi ir mergytė buvo išgelbėta. Vėliau su jos motina susitikome Štuthofo koncentracijos stovykloje, ji man pažadėjo, kad amžinai būsime giminės. Deja, ji žuvo Štuthofe; kiek žinau, pateko į šiltinės epidemijos bloką, o ten niekas negydė, tos kalinės buvo pasmerktos.
Likvidavus Kauno getą 1944 m. rugpjūčio mėnesį mus, likusius gyvus, išvežė iš Kauno gyvuliniais vagonais į koncentracijos stovyklas. Mes su mama patekome į Štuthofą, o brolis - į Dachau. Prasidėjo naujos kančios. Sunku apie tai kalbėti, baisu prisiminti. Atvykusios į Štuthofą iškart pamatėme krematoriumo kaminus. Mums buvo baisu ir mes dažnai verkėme. Pasitaikydavo ir gerų žmonių. Matėme, kaip viename namelyje netoli stovyklos moteris šluostėsi ašaras žiūrėdama į mus, o vėliau lenkiškai kalbantis žmogus nuramino, kad krematoriumas jau neveikia, kad dabar mes dirbsime.<...>
<…>Beje, mergytė, kurią kitados išnešiau iš geto, liko gyva. Ją įsidukrino Urbonų šeima. Išaugino, pamilo kaip tikrą dukterį, išleido į mokslus, išleido už vyro ir net augino jos sūnų Gintarėlį Gilį. Jos tikrasis tėvas Lancmanas gyveno Vilniuje, ieškojo, kreipėsi į mane, bet ir aš nieko apie ją nežinojau. Kai užaugo jos brolis Levis Lancmanas, jis ją surado. Nuvažiavome visi į Alytų susitikti. Praėjus kuriam laikui visa Lancmanų šeima išvažiavo gyventi į Izraelį. Tėvas labai sirgo, o ten gyveno dvi jo seserys. Visi susirašinėjo ir pagaliau Rūta gavo savo tikrą gimimo liudijimą, susitvarkė dokumentus ir su sūneliu išvažiavo gyventi į Izraelį. Marija Urbonienė kaip motina ją išleido ir jos palaikė ryšį daugelį metų. Rūta jai kiek galėdama padėjo. 1989 m. spalio mėnesį Marija, aš ir mano sūnus važiavome į svečius pas Rūtą. Mes buvome labai gerai sutikti, Rūta su vyru pasiėmė atostogų ir mus vežiojo po šalį. Buvo nepaprastai įdomu. Grįžome labai patenkinti. Deja, po kelerių metų Marija mirė. Buvau laidotuvėse, padėjau gėlių ant jos kapo. Rūta labai sielojosi ir per mirties metines atvažiavo aplankyti Marijos kapo.
1993 m. buvau apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už Rūtos išgelbėjimą.<...>
Vilnius, 2001 m.
Su adata širdyje. Getų ir Koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai.
With a Needle in the Heart. Memoirs of Former Prisoners of Ghettos and Concetration Camps. Vilnius, 2003
<...>Mes patyrėme visus baisumus, matėme sužvėrėjusių žmonių žiaurumą. Nekaltus žmones žudė vien todėl, kad jie žydai. Buvome uždaryti gete, perėjome vadinamąsias „akcijas", viską iškentėjome ir tik per atsitiktinumą likome gyvi. Kauno gete veikė antifašistinė organizacija, į kurią aš įstojau. 1942-1944 m. dalyvavau pogrindinėje antifašistinėje veikloje. Organizacija rūpinosi jaunimu, vaikais. Man buvo patikėta mokyti vaikus lietuvių kalbos, kad jiems būtų lengviau adaptuotis lietuvių šeimose. Reikėjo vaikus gelbėti nuo žūties. Man pavedė išnešti iš geto dvejų metukų mergytę, žydų rašytojo Lacmano dukrelę Rūtą. Aš ją 1943 m. sausio 6 d., vaistais užmigdytą, išnešiau ankstų rytą iš geto; išėjau su darbininkų brigada, tik pasukau į priešingą pusę. Vaikščiojau iki 9 val. ryto Vilijampolės gatvėmis, paskui užėjau į vaikų lopšelį pas gydytoją Baublį, atidaviau jam pareiškimą, kad man paliko kūdikį, tėvai išvyko, o aš negaliu jo auginti. Taip pat atidaviau vaiko gimimo liudijimą Irenos Baltaduonytės vardu. Gydytojo iškviesta seselė priėmė iš manęs mergytę. Tada aš rizikuodama savo gyvybe perėjau dar kelias gatves, tiltą, kol pasiekiau Vilniaus gatvę. Viename bute laukiau iki vakaro, kad galėčiau su darbininkų brigada, jau su mūsų ženklais, su Dovydo žvaigždėmis, grįžti į getą. Viskas laimingai baigėsi ir mergytė buvo išgelbėta. Vėliau su jos motina susitikome Štuthofo koncentracijos stovykloje, ji man pažadėjo, kad amžinai būsime giminės. Deja, ji žuvo Štuthofe; kiek žinau, pateko į šiltinės epidemijos bloką, o ten niekas negydė, tos kalinės buvo pasmerktos.
Likvidavus Kauno getą 1944 m. rugpjūčio mėnesį mus, likusius gyvus, išvežė iš Kauno gyvuliniais vagonais į koncentracijos stovyklas. Mes su mama patekome į Štuthofą, o brolis - į Dachau. Prasidėjo naujos kančios. Sunku apie tai kalbėti, baisu prisiminti. Atvykusios į Štuthofą iškart pamatėme krematoriumo kaminus. Mums buvo baisu ir mes dažnai verkėme. Pasitaikydavo ir gerų žmonių. Matėme, kaip viename namelyje netoli stovyklos moteris šluostėsi ašaras žiūrėdama į mus, o vėliau lenkiškai kalbantis žmogus nuramino, kad krematoriumas jau neveikia, kad dabar mes dirbsime.<...>
<…>Beje, mergytė, kurią kitados išnešiau iš geto, liko gyva. Ją įsidukrino Urbonų šeima. Išaugino, pamilo kaip tikrą dukterį, išleido į mokslus, išleido už vyro ir net augino jos sūnų Gintarėlį Gilį. Jos tikrasis tėvas Lancmanas gyveno Vilniuje, ieškojo, kreipėsi į mane, bet ir aš nieko apie ją nežinojau. Kai užaugo jos brolis Levis Lancmanas, jis ją surado. Nuvažiavome visi į Alytų susitikti. Praėjus kuriam laikui visa Lancmanų šeima išvažiavo gyventi į Izraelį. Tėvas labai sirgo, o ten gyveno dvi jo seserys. Visi susirašinėjo ir pagaliau Rūta gavo savo tikrą gimimo liudijimą, susitvarkė dokumentus ir su sūneliu išvažiavo gyventi į Izraelį. Marija Urbonienė kaip motina ją išleido ir jos palaikė ryšį daugelį metų. Rūta jai kiek galėdama padėjo. 1989 m. spalio mėnesį Marija, aš ir mano sūnus važiavome į svečius pas Rūtą. Mes buvome labai gerai sutikti, Rūta su vyru pasiėmė atostogų ir mus vežiojo po šalį. Buvo nepaprastai įdomu. Grįžome labai patenkinti. Deja, po kelerių metų Marija mirė. Buvau laidotuvėse, padėjau gėlių ant jos kapo. Rūta labai sielojosi ir per mirties metines atvažiavo aplankyti Marijos kapo.
1993 m. buvau apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už Rūtos išgelbėjimą.<...>
Vilnius, 2001 m.
Su adata širdyje. Getų ir Koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai.
With a Needle in the Heart. Memoirs of Former Prisoners of Ghettos and Concetration Camps. Vilnius, 2003