žydų gelbėtojai
Aleknienė Paulina
POVILAS ALEKNA
PAULINA ALEKNIENĖ
Ruta Jofaitė gimė 1937 m. Šiauliuose gydytojos Rivos Trusfus-Jofienės ir advokato Aarono Jofės (Aharon Joffe) šeimoje. 1941-ųjų vasaros pradžioje tėvai savo vaikus – ketverių dukrą Rutą ir dvejais metais vyresnį Maũšelę – išsiuntė su aukle vasaroti į kaimą, o patys liko dirbti mieste. Kai 1941-ųjų birželio 22 dieną prasidėjo karas, Aaronas Jofė iš karto buvo mobilizuotas į sovietų armiją, o Riva su ligonine buvo evakuota į Rytus. Riva spėjo paprašyti savo sesers, mokytojos Etos Koladnienės, parvežti iš kaimo į Šiaulius jos vaikus. Taip Ruta ir Mošė liko su savo teta Eta ir močiute Batia Trusfusiene (Šakynos vaistininko Trusfuso žmona). Netrukus su visais Šiaulių žydais Eta, Batia ir mažieji Ruta su Moše buvo įkalinti Šiaulių gete. Ruta prisimena, kad teta į getą ją įsinešė slapta, prisirišusi prie kūno. Likę Trusfusų šeimos nariai – tėvas Trusfusas, dvi seserys Trusfus[aitės], brolio šeima, svainis ir visi giminaičiai – buvo nužudyti. 1943 m. lapkritį gete pasklidus žiniai apie rengiamą vaikų žudymo akciją (Vaikų akcija Šiaulių gete įvyko 1943-11-05), pagalbos ranką šiai šeimai ištiesė šiaulietis Juozas Petrulis. Jis kartu su draugais ir bendraminčiais organizavo gydytojos Rivos Trusfus-Jofienės vaikų, sesers Etos ir motinos Batios pabėgimą iš Šiaulių geto ir tolesnį gelbėjimą. Juozas Petrulis buvo jiems į getą perdavęs savo namų adresą. Sutartu laiku naktį Jofienės šeima atėjo į jo namus Šiauliuose, Basanavičiaus gatvėje 39, ir ten išbuvo kelias dienas. Bet aplinkiniai ėmė įtarti Petrulį slepiant žydus, todėl jis suskubo savo globotiniams ieškoti kitų slapstymo vietų. Etą su Moše jis įtaisė pas valstietį Andrių Kalendrą, netoli Kruopių (Mažeikių r.), o seserų Trusfus motiną – pas Eduardą ir Teresę Levinskus Žagarėje. Gydytojos Jofienės dukrelė Ruta iš pradžių liko gyventi pas Juozą Petrulį, vėliau, iškilus pavojui, Petrulis rado Rutai Jofaitei saugesnę vietą Liepinių kaime (Kupiškio r.) pas Povilą ir Pauliną Aleknas. Šie žmonės saugojo ir globojo Rutą Jofaitę kaip tikrą savo dukrą. Paskutiniaisiais karo metais Rutą Jofaitę taip pat slapstė Eduardas ir Teresė Levinskai Žagarėje. Eta Koladnienė liudija apie Juozo Petrulio žygdarbį: „Prieš tai mes nė nebuvome pažįstami, mes (aš, mano motina ir du [sesers] vaikučiai) gyvenome jo bute Šiauliuose kelias dienas, kol gavome vietą, kur pasislėpti. Nepaisydamas pavojaus gyvybei, jis pildė žmogaus pareigą. Net tada, kai mano motina, aštuoniasdešimties metų senutė, turėjo palikti slapstymosi vietą ir vėl atsidūrė Šiauliuose, J. Petrulis dienos metu atėjo į nurodytą jos buvimo vietą ir netrukus jai rado kitą vietą, kur pasislėpti.“ Po išvadavimo likę gyvi keturi Rivos Jofienės šeimos nariai išvyko į Kazanę (Rusija), kur visus karo metus dirbo Rutos ir Mošės motina Riva Jofienė. Rutos tėvas Aaronas gi per karą žuvo fronte. Riva Jofienė, Eta Koladnienė ir Ruta Jofaitė po karo apsigyveno Kazanėje kartu. Batia Trusfusienė 1945 metais mirė. Mošė žuvo šešiolikos metų per eismo įvykį. 1967-aisiais Ruta Jofaitė pirmą kartą po karo vėl apsilankė Lietuvoje ir po 20-ies metų pertraukos vėl susitiko su savo gelbėtojais Povilu ir Paulina Aleknomis.
PAULINA ALEKNIENĖ
Ruta Jofaitė gimė 1937 m. Šiauliuose gydytojos Rivos Trusfus-Jofienės ir advokato Aarono Jofės (Aharon Joffe) šeimoje. 1941-ųjų vasaros pradžioje tėvai savo vaikus – ketverių dukrą Rutą ir dvejais metais vyresnį Maũšelę – išsiuntė su aukle vasaroti į kaimą, o patys liko dirbti mieste. Kai 1941-ųjų birželio 22 dieną prasidėjo karas, Aaronas Jofė iš karto buvo mobilizuotas į sovietų armiją, o Riva su ligonine buvo evakuota į Rytus. Riva spėjo paprašyti savo sesers, mokytojos Etos Koladnienės, parvežti iš kaimo į Šiaulius jos vaikus. Taip Ruta ir Mošė liko su savo teta Eta ir močiute Batia Trusfusiene (Šakynos vaistininko Trusfuso žmona). Netrukus su visais Šiaulių žydais Eta, Batia ir mažieji Ruta su Moše buvo įkalinti Šiaulių gete. Ruta prisimena, kad teta į getą ją įsinešė slapta, prisirišusi prie kūno. Likę Trusfusų šeimos nariai – tėvas Trusfusas, dvi seserys Trusfus[aitės], brolio šeima, svainis ir visi giminaičiai – buvo nužudyti. 1943 m. lapkritį gete pasklidus žiniai apie rengiamą vaikų žudymo akciją (Vaikų akcija Šiaulių gete įvyko 1943-11-05), pagalbos ranką šiai šeimai ištiesė šiaulietis Juozas Petrulis. Jis kartu su draugais ir bendraminčiais organizavo gydytojos Rivos Trusfus-Jofienės vaikų, sesers Etos ir motinos Batios pabėgimą iš Šiaulių geto ir tolesnį gelbėjimą. Juozas Petrulis buvo jiems į getą perdavęs savo namų adresą. Sutartu laiku naktį Jofienės šeima atėjo į jo namus Šiauliuose, Basanavičiaus gatvėje 39, ir ten išbuvo kelias dienas. Bet aplinkiniai ėmė įtarti Petrulį slepiant žydus, todėl jis suskubo savo globotiniams ieškoti kitų slapstymo vietų. Etą su Moše jis įtaisė pas valstietį Andrių Kalendrą, netoli Kruopių (Mažeikių r.), o seserų Trusfus motiną – pas Eduardą ir Teresę Levinskus Žagarėje. Gydytojos Jofienės dukrelė Ruta iš pradžių liko gyventi pas Juozą Petrulį, vėliau, iškilus pavojui, Petrulis rado Rutai Jofaitei saugesnę vietą Liepinių kaime (Kupiškio r.) pas Povilą ir Pauliną Aleknas. Šie žmonės saugojo ir globojo Rutą Jofaitę kaip tikrą savo dukrą. Paskutiniaisiais karo metais Rutą Jofaitę taip pat slapstė Eduardas ir Teresė Levinskai Žagarėje. Eta Koladnienė liudija apie Juozo Petrulio žygdarbį: „Prieš tai mes nė nebuvome pažįstami, mes (aš, mano motina ir du [sesers] vaikučiai) gyvenome jo bute Šiauliuose kelias dienas, kol gavome vietą, kur pasislėpti. Nepaisydamas pavojaus gyvybei, jis pildė žmogaus pareigą. Net tada, kai mano motina, aštuoniasdešimties metų senutė, turėjo palikti slapstymosi vietą ir vėl atsidūrė Šiauliuose, J. Petrulis dienos metu atėjo į nurodytą jos buvimo vietą ir netrukus jai rado kitą vietą, kur pasislėpti.“ Po išvadavimo likę gyvi keturi Rivos Jofienės šeimos nariai išvyko į Kazanę (Rusija), kur visus karo metus dirbo Rutos ir Mošės motina Riva Jofienė. Rutos tėvas Aaronas gi per karą žuvo fronte. Riva Jofienė, Eta Koladnienė ir Ruta Jofaitė po karo apsigyveno Kazanėje kartu. Batia Trusfusienė 1945 metais mirė. Mošė žuvo šešiolikos metų per eismo įvykį. 1967-aisiais Ruta Jofaitė pirmą kartą po karo vėl apsilankė Lietuvoje ir po 20-ies metų pertraukos vėl susitiko su savo gelbėtojais Povilu ir Paulina Aleknomis.