žydų gelbėtojai

Lingienė Stasė

Jonas LINGĖ ir Stasė LINGIENĖ

1943 metais į Stasę Lingienę kreipėsi jos sesuo, žinomo gydytojo S. Virkučio žmona. Pas Virkučius buvo atėjusi moteris iš geto ir maldavo paslėpti berniuką, bet patys Virkučiai, kuriuos gausiai lankė ligoniai, neapsiėmė vaiko slėpti. Stasė ir Jonas Lingės priėmė mažąjį „Vytuką“ į savo namus. Reikėjo slėpti vaiką ne tik nuo pašalinių akių, bet ir nuo giminių. „Vytukas“ – Viktoras Pikelny, penkerių metų berniukas, gyveno sandėly. Kartą, atėjus į svečius S. Lingienės broliui, visi išgirdo kažkokį bruzdėjimą sandėliuke. Drovėdamasi, šeimininkė pasakė broliui: ten žiurkės...
Viktoro tėvas 1939 metais žuvo autoavarijoje Vilkaviškyje. Motina ir teta buvo labai arti išsigelbėjimo: joms pavyko ištrūkti iš geto. Kartu su grupe kitų žmonių jos ėjo tiltu ir sutiko besitraukiančių vokiečių vorelę. Atpažinę geto bėglius, vokiečiai visus sušaudė.
Artėjant frontui, Lingių šeima kartu su Viktoru-Vytuku pasitraukė į Kačerginę, kur 1944 metų rugpjūčio pradžioje sulaukė sovietinės armijos. Grįžęs į Kauną, Vytukas kurį laiką gyveno pas Linges, vėliau, atsiliepus giminėms iš Maskvos, išvyko ten. Šiuo metu Viktoras Pikelny, fizikas, tebegyvena Maskvoje. Abidvi šeimos tebedraugauja.