žydų gelbėtojai
Ladigienė Stefanija
Stefanija LADIGIENĖ
„1944 metų kovo mėnesį apsigyvenau pas Lietuvos generolo Kazimiero Ladigos našlę. Turėdama šešis vaikus ji priėmė mane septintą. Savo vaikams ji pristatė mane kaip našlaitę, kuri dabar bus jų sesutė. Vienintelis Stefanijos Ladigienės motyvas priimant mane buvo jos gilus žmogiškumas, artimo meilė. Giliai tikinti katalikė – ji tapo mano antrąja motina. Ji dalinosi su manim sunkiais okupacijos ir pokario metais paskutiniu duonos kąsniu. Ji neturėjo atskiro buto, tame pačiame name buvo SS štabas. Jeigu mane pagautų, tai Stefanija Ladigienė būtų sušaudyta Paneriuose su visais savo vaikais. Bet jos poelgis, sakyčiau heroizmas, buvo toks natūralus, tarytum kitaip ir būti negalėjo. Man tai suteikė tuo metu nepaprastą saugumo jausmą.
Stefanijos Ladigienės šeimoje gyvenau iki jos suėmimo. 1946 m. kovo 14 d. ji buvo KGB trijulės nuteista ir kalėjo Sibire. Mirė Vilniuje ant mano rankų. Mano santykiai su visa šeima išliko labai glaudūs iki šiolei. Jaučiu, kad jos vaikai yra mano broliai ir seserys, o jų vaikai mano sūnėnai ir dukterėčios.
Aš prisimenu visus man padėjusius išsigelbėti. Tai Ona ir Juozas Strimaičiai, chirurgas Pranas Bagdonavičius, Izidorius Rudaitis, Marija Meškauskienė. Deja, tūkstančiams žmonių sušaudyti reikalingi tik keli vyrai su automatais ir jie niekuo nerizikuoja, išskyrus savo sielą. Tačiau vienam žmogui išgelbėti reikėjo daugelio žmonių nepaprasto pasišventimo, neišpasakytos drąsos, ir jie rizikavo ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvybe.“
Iš Irenos Veisaitės prisiminimų
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
„1944 metų kovo mėnesį apsigyvenau pas Lietuvos generolo Kazimiero Ladigos našlę. Turėdama šešis vaikus ji priėmė mane septintą. Savo vaikams ji pristatė mane kaip našlaitę, kuri dabar bus jų sesutė. Vienintelis Stefanijos Ladigienės motyvas priimant mane buvo jos gilus žmogiškumas, artimo meilė. Giliai tikinti katalikė – ji tapo mano antrąja motina. Ji dalinosi su manim sunkiais okupacijos ir pokario metais paskutiniu duonos kąsniu. Ji neturėjo atskiro buto, tame pačiame name buvo SS štabas. Jeigu mane pagautų, tai Stefanija Ladigienė būtų sušaudyta Paneriuose su visais savo vaikais. Bet jos poelgis, sakyčiau heroizmas, buvo toks natūralus, tarytum kitaip ir būti negalėjo. Man tai suteikė tuo metu nepaprastą saugumo jausmą.
Stefanijos Ladigienės šeimoje gyvenau iki jos suėmimo. 1946 m. kovo 14 d. ji buvo KGB trijulės nuteista ir kalėjo Sibire. Mirė Vilniuje ant mano rankų. Mano santykiai su visa šeima išliko labai glaudūs iki šiolei. Jaučiu, kad jos vaikai yra mano broliai ir seserys, o jų vaikai mano sūnėnai ir dukterėčios.
Aš prisimenu visus man padėjusius išsigelbėti. Tai Ona ir Juozas Strimaičiai, chirurgas Pranas Bagdonavičius, Izidorius Rudaitis, Marija Meškauskienė. Deja, tūkstančiams žmonių sušaudyti reikalingi tik keli vyrai su automatais ir jie niekuo nerizikuoja, išskyrus savo sielą. Tačiau vienam žmogui išgelbėti reikėjo daugelio žmonių nepaprasto pasišventimo, neišpasakytos drąsos, ir jie rizikavo ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvybe.“
Iš Irenos Veisaitės prisiminimų
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997