žydų gelbėtojai
Adomavičius Jonas
Jocheved Čartokaitė-Inčiūrienė liudija
Gimiau 1924 m. vasario 10 d. Kaune, būsimų mokytojų šeimoje ir mokiausi žydų gimnazijoje dėstomoje lietuvių kalba Maironio gatvėje. Gyvenome Laisvės alėjos 22 a penktame bute, „Kapitol“ kino kieme. 1940 metais Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, mūsų gimnaziją sujungė su Jėzuitų gimnazija ir pavadino abi IX-ta viduriniąja mokykla, ir aš ten patekau į 10b klasę.
Vokiečiams okupavus Kauną, 1941m. birželio mėn. 23 d. mama ir mudvi su seserim nutarėm bėgti nuo vokiečių į Rusiją. Mes išėjome plentu link Daugpilio. Bet trečią kelionės dieną Belvederyje mus pasivijo ir pralenkė Vermachto daliniai. Mama, neįpratusi prie tokių žygių, susižalojo kojas ir visai negalėjo paeiti. Pakeliui pas pirmą pasitaikiusį ūkininką pasiprašėm prieglobsčio. Mus širdingai priėmė, pavalgydino, apnakvindino, o šeimininkė gydė mamos kojas taukais ir kitokiais tepalais. Po kelių dienų kai tik mama galėjo paeiti, mes išėjome atgal į Kauną. Laimingai pasiekėme senelių namus Kaune, Laisvės al. 45. Mūsų butą jau buvo užėmę Vermachto karininkai.
Nacionalizuoti namai buvo grąžinti gyventojams. Tačiau žydams nieko negrąžino ir iš darbo visus žydus atleido.
Kauno karo komendanto Bobelio įsakymu visi žydai privalėjo persikelti į organizuojamą Vilijampolėje getą. Visus persikėlimo reikalus tvarkė mamos tėvas Moisiejus Ceitelis. Kauno apskrities archyve karo komendantūros dokumentuose yra pažyma, kad M. Ceitelis su šeima gavo 1 (vieną) kambarį Varnių gatvėje bloke B. Mūsų 6 žmonių šeima gavo 16 kv.m kambarį, kuriame gyveno mano tėvai Menucha ir Mauša Čartokai, sesuo Ajelet (V. Kudirkos pradžios mokyklos mokinė), mano seneliai iš motinos pusės Moisiejus ir Chana Ceiteliai ir aš (Jocheved). Žydams gete teko vidutiniškai po 1.7 kv.m gyvenamo ploto vienam žmogui.
Rugpjūčio 15 d. prie geto vartų buvo pastatyta ginkluota sargyba, kurią sudarė baltaraiščiai, aprengti Lietuvos kariuomenės uniformomis. Prie vartų stovėdavo taip pat gestapo sargybiniai.
Trečią dieną po geto vartų uždarymo prasidėjo organizuotas žydų teroras. Į IV fortą išvežė 534 vyrus inteligentus ir sušaudė. Sekančią dieną prasidėjo organizuotas žydų apiplėšimas. Pavyzdžiui, į mūsų kambarį įžengė kapitonas (Hauptsturmfürer) Alfred Tornbaum su pistoletu rankoje ir liepė jį lydinčiam žydui nešikui visus mūsų žieminius rūbus ir tėvo kostiumus nešti į kieme stovėjusį sunkvežimį. Kai bandžiau iš tėvo švarko kišenės ištraukti tėvo algą ir atostoginius, Tornbaumas, pagrasinęs man pistoletu, liepė pinigus padėti į vietą. Aš pradėjau su juo ginčytis, kad mes neturėsim už ką nusipirkti maisto. Jis į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, lyg būtų mane nuplikinęs ir pasakė, kad jeigu ateisiu pas jį dirbti, mums visiems užteks maisto ir rūbų. Atsakiau, kad greičiau mirsiu badu, bet pas jį nedirbsiu. Mano tėvai ir seneliai, susigūžę, laukė, kas bus toliau. Bet toliau nieko nebuvo. Jis išėjo kitų butų plėšti. Aš žiūrėjau pro langą kaip mūsų daiktus neša. Staiga išgirdau Tornbaumo riksmą „spring mal Jude!“. Pagyvenęs žydas nešė į sunkvežimį pagrobtus iš mūsų daiktus. Jis sustojo ir pradėjo šokinėti nuo kojos ant kojos (žydų kalboje špringen reiškia šokinėti). Tornbaumas nutaikė į jį pistoletą ir nušovė jį vietoje.
Visi darbingi žydai kas rytą, išskyrus sekmadienį, privalėjo rinktis aikštėje prie pagrindinių geto vartų (Kriščiukaičio, Linkuvos ir Ariogalos gatvių sankryžoje), kur jie buvo skirstomi darbams. Čia buvo sudarinėjamos brigados įvairioms darbo rūšims.
Darbams į aerodromą mus varydavo kolonomis iki Aleksoto tilto. Čia kolonos iširdavo, nes tiltas per Nemuną buvo susprogdintas, tik neplatus medinis lieptas jungė abu tilto galus. Todėl per tiltą eidavome „žąsele“, o šalia eidavo ir Kauno gyventojai. Perėjus tiltą, mus vėl surikiuodavo į kolonas. Taip pat būdavo ir grįžtant iš aerodromo. Atpažinimo ženklą, geltonas šešiakampes žvaigždes ant krūtinės ir nugaros, aš prisiuvau prie savo skarelės kampų ir, nusigobusi skarelę, likdavau be atpažinimo ženklų.
Noriu atžymėti kelias šeimas, kurių namuose (o jų per tą slapstymosi laikotarpį buvo keliolika) aš radau prieglobstį.
Pats patogiausias būdas man pasprukti būdavo grįžtant iš aerodromo. Perėjus tiltą, aš skarelę įsikišdavau į kišenę ir negrįždavau į koloną, o kartu su vietos gyventojais droždavau šaligatviu iki Perkūno namų ir pasislėpdavau Jėzuitų gimnazijos kieme.
1940 – 1941 mokslo metais draugavau IX-toje vidurinėje mokykloje su Jonu Adomavičium. Jis su seserim Liudmila buvo našlaičiai ir gyveno su močiute Šiaulių gatvės medinio namuko palėpėje. Jonas baigęs 1941 metais vidurinę mokyklą, dirbo buhalteriu, Liudmila mokėsi. Po darbo sykį jo palaukiau prie namų ir paklausiau, ar nepriimtų manęs pernakvoti. Jis nedvejodamas nusivedė mane į savo palėpę. Tai buvo kambarys ir virtuvė kartu. Gyveno jie labai skurdžiai, maitindamiesi tik tuo, ką gaudavo už maisto korteles nusipirkti. Man pas juos nakvojant gautą pagal korteles trijų asmenų duoną padalindavo į keturias lygias dalis. Tos duonos skonio aš niekad nepamiršiu. Daugiau vienos dienos aš pas juos niekada neužtrukdavau.
Jonas su seserimi pergyveno mano tragišką padėtį, išlaikyti manęs negalėjo, bet surado kaip man pasislėpti kieme. Kai pas Adomavičius atvažiavo pažįstamas dvarininkas Jonas Saunoris iš Kėdainių apskrities, jei jam papasakojo apie mane ir paprašė išsivežti mane į dvarą.
Jonas Saunoris pagal susitarimą atvyko pas Adomavičius 1942 metų sausio 15 dieną, aprengė mane didžiuliais avikailiais, paguldė į roges, storai apklojo šiaudais ir išsivežė.
Pavasarį buvo atvažiavęs Jonas Adomavičius iš Kauno manęs aplankyti ir patikrinti ar manęs neskriaudžia. Jonas Adomavičius tikrai manim rūpinosi kaip vyresnysis brolis ir jautėsi atsakingas už mano saugumą.
Jonas Adomavičius po karo baigė konservatoriją, grojo Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre, vėliau dirbo jos administracijoje. Mirė 1986 metais Vilniuje. Jo žmona Liudmila liko Kaune. Aš pastoviai su ja palaikydavau ryšius, remdavau ją materialiai, buvau ją įdarbinusi savo darbovietėje.
Su Jonu mūsų santykiai beveik nutrūko, kai jis išsikėlė gyventi į Vilnių. Po jo mirties mane aplankydavo jo duktė, pagyvendavo po 2 – 3 dienas. Deja ji buvo su pažeista psichika ir pastoviai gydoma psichoneurologinėje ligoninėje.
Sykį gatvėje susitikau Jėzuitų gimnazijos mokinį Feliksą Molskį. Jis pats mane užkalbino, klausinėjo apie gete uždarytus bendramokslius ir pakvietė pas save. Nusivedė mane į savo kambarį ir atnešė iš virtuvės pavalgyti. Gyveno jis su tėvais ir seserimi. Į kambarį užėjo jo sesuo Genė ir iš karto viską suprato. Ji nusivedė mane pas save, priėmė pas save į lova miegoti, o iš ryto man davė visą ryšulį maisto ir grįžau vėl į savo darbo brigadą.
Aš labai nejaukiai jausdavausi, nes po darbo dienos kareivinėse švara toli gražu negalėjau pasigirti. Jų tėvas Molskis dirbo virėju „Metropolio“ restorane ir grįždavo tik vėlai naktį namo. Pirmą sykį pas juos man neteko net jo pamatyti.
Jie mane labai užjautė, ir jų mama kiekvieną kartą mane išlydėdama verkdavo. Jie gyveno Italijos gatvėje dviejų aukštų name ir labai bijodavo kaimynų, kad neįskųstų. O pavojus buvo tikrai didelis, nes mieste iškabinti skelbimai, kad už žydų slėpimą bus baudžiama mirties bausme.
Prieš išleisdama mane, ponia Molskienė išeidavo į laiptinę apsižiūrėti, ar nesimato jų kaimyno, kuris ne vieną žydą buvo nuvaręs į fortus. Ji bijojo, kad jei mane pamatys išeinančią iš jų buto, ir man, ir jiems būtų galas. Tik sukūrusi savo šeimą, aš supratau, kaip jai buvo baisu ir kaip ji pergyveno dėl savo vaikų.
Nors ji man neuždraudė ateiti, bet aš pati vengiau dažniau lankytis. Jos ašaros, kai mane išleisdavo pro duris, dar šiandien man primena tos moters taurumą, širdingumą ir kartu motinos baimę rizikuojant savo vaikų gyvybe.
Felikso tėvai jau mirę. Genutė Molskytė – Neniuvienė mirė 1996. Architektas Feliksas gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1966 metais ten ir mirė.
Labai daug man yra padėjusi Ona Mažeikienė. Ji nuomojo butą tame pačiame name, kuriame mes, prieš vokiečiams ateinant, gyvenome (Laisvės al. 22 a butas 1). Vieną kartą prie Aleksoto tilto nespėjau įsimaišyti į grįžtančią iš aerodromo žydų koloną, ir reikėjo žūtbūt ieškotis nakvynės. Šaltis siekė –20. Užėjau į savo buvusių namų kiemą ir pamačiau ten gyvenančią Eleną Bagdonavičienę. Ji mane užkalbino, klausinėjo apie tėvus, seserį, ir aš pajutau užuojautą. Įsidrąsinusi paprašiau priimti mane nakvynėn. Ji atsakė, kad jos vyras dirba policijoje ir jeigu pareis girtas, mus abi užmuš. Bet ji man patarė užeiti į pirmą butą, ten gyvenanti labai nuoširdi moteriškė Mažeikienė. Ji tikrai padėsianti nelaimėje.
Užėjau į pirmą butą ir pradėjau regzti pasaką, kad atvažiavau iš kaimo („nuo Vilkaviškio“) darbo ieškotis, bet atvykau labai vėlai, neturiu kur dėtis. Ponia Ona Mažeikienė mane įsileido ir apnakvindino. Iš ryto paaiškėjo, kad ji iš karto suprato, kad aš ne kaimietė, o žydukė ir noriu pasislėpti. Rytą ji mane sočiai pavalgydino ir išleisdama pasakė: „Jeigu kada neturėsi kur dėtis, vaikeli, ateik“.
Šiaip aš kokius keturis kartus esu pas ją nakvojus. Ji labai pergyveno dėl savo dukrelės, kurią buvo nuvežusi prieš vokiečiams užeinant pas savo draugę į Grinkiškį. O ta draugė pasitraukė į Vakarus ir pasiėmė su savimi mergaitę.
Jos vyras Vladas buvo labai ramus žmogus, mane taip pat užjautė, visaip drąsino nenustoti vilties.
1942 metais pavasarį paprašiau į Kauną važiavusi Jurgį Inčiūrą (mano būsimą vyra) perduoti poniai Mažeikienei linkėjimus ir pasakyti, kad esu gyva ir sveika. Ji labai nudžiugo ir pasiūlė jį supažindinti su vyru iš geto.
Inčiūra su juo susitiko, tai buvo mano anglų kalbos mokytojas Šulgaseris, mūsų žydų gimnazijos inspektorius. Mano tėvas ten dėstė matematiką, ir Šulgaseris gerai jį pažinojo. Inčiūra prašė perduoti mano tėvams, kad aš gyva ir savo iniciatyva paprašė, kad man iš namų gal perduotų kokius likusius mano drabužius. Po kelių dienų Šulgaseris pas ponią Mažeikienę paliko siuntinuką, kur buvo kelios eilutės apatinių baltinių ir sijonas, kitų rūbų jau nebuvo likę. Man tai buvo labai didelis turtas, nes turėjau tik tai, kuo buvau apsivilkusi išeidama į darbą.
J.Inčiūra per Ona Mažeikienę dar sykį susitiko su Šulgaseriu 1944 m. pavasarį ir norėjo visą mūsų šeimą paslėpti Kiauneliškyje. Bet gete buvo likęs tik tėvas, mama su seserimi išvežtos į Klogos (Klooga) koncentracijos stovyklą Estijoje ir ten uždarytos. Seneliai buvo nužudyti Kauno IX forte. Mano tėvas, pasak Šulgaserio, atsisakė pas mus slėptis. Jis žuvo 1944 metų liepos mėn. likviduojant getą.
Ona Mažeikienė buvo gražiai suaugusi moteris. Gera siuvėja ir modistė. Ji nebuvo aukšto išsilavinimo, bet protu ir širdimi ji pralenkė daugelį išsilavinusių moterų. Jos vyras Vladas Mažeika buvo veterinaras, jų sūneliui Vytukui buvo ketveri metai. Po karo Vladas Mažeika dirbo Kauno veterinarijos akademijoje. Nei Onos nei Vlado Mažeikų gyvųjų tarpe nebėra. Vilniuje gyveno jų sūnus Vytautas, bet mes nepažįstami.
Taip aš išvengiau savo artimųjų likimo.
Elijošaičių šeima ir Jonas Saunoris atžymėti Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, Elijošaičiai, Adomaičiai ir Molskiai apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Bet grįždama į praeitį, vis dažniau prisimenu ir anų pirmųjų, padėjusių man Kaune, vardus. Ne aš priėjau prie jų, prašydama pagalbos, jie pirmieji pasisiūlė padėti. Jonas Adomavičius, gal todėl, kad kartu mokėmės ir draugavome iki karo; Feliksas Molskis – kad draugavo su bendramoksle žydelkaite. O visa Molskių šeima, Mažeikių šeima – kas buvau aš jiems? Tokių žmonių dėka aš išlikau gyva tą baisiausią karo pradžios pusmetį Kaune, kai žydai buvo suvaryti į getą, kai kiekvienas, padėjęs žydui, galėjo būti sušaudytas. Bet jie man padėjo.
Tuomet aš priėmiau tai kaip draugystės ir pažinties tąsą. Turbūt buvau per jauna, kad galėčiau įvertinti jų poelgį. Ne man spręsti, kokių paskatų vedini jie tai darė – gal iš draugystės, gal tiesiog kaip žmonės, nesuvokiantys iki galo pavojaus, bet neapkenčiantys netiesos – bet Jie tai padarė.
Kaunas
2005, rugsėjo 15
Gimiau 1924 m. vasario 10 d. Kaune, būsimų mokytojų šeimoje ir mokiausi žydų gimnazijoje dėstomoje lietuvių kalba Maironio gatvėje. Gyvenome Laisvės alėjos 22 a penktame bute, „Kapitol“ kino kieme. 1940 metais Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, mūsų gimnaziją sujungė su Jėzuitų gimnazija ir pavadino abi IX-ta viduriniąja mokykla, ir aš ten patekau į 10b klasę.
Vokiečiams okupavus Kauną, 1941m. birželio mėn. 23 d. mama ir mudvi su seserim nutarėm bėgti nuo vokiečių į Rusiją. Mes išėjome plentu link Daugpilio. Bet trečią kelionės dieną Belvederyje mus pasivijo ir pralenkė Vermachto daliniai. Mama, neįpratusi prie tokių žygių, susižalojo kojas ir visai negalėjo paeiti. Pakeliui pas pirmą pasitaikiusį ūkininką pasiprašėm prieglobsčio. Mus širdingai priėmė, pavalgydino, apnakvindino, o šeimininkė gydė mamos kojas taukais ir kitokiais tepalais. Po kelių dienų kai tik mama galėjo paeiti, mes išėjome atgal į Kauną. Laimingai pasiekėme senelių namus Kaune, Laisvės al. 45. Mūsų butą jau buvo užėmę Vermachto karininkai.
Nacionalizuoti namai buvo grąžinti gyventojams. Tačiau žydams nieko negrąžino ir iš darbo visus žydus atleido.
Kauno karo komendanto Bobelio įsakymu visi žydai privalėjo persikelti į organizuojamą Vilijampolėje getą. Visus persikėlimo reikalus tvarkė mamos tėvas Moisiejus Ceitelis. Kauno apskrities archyve karo komendantūros dokumentuose yra pažyma, kad M. Ceitelis su šeima gavo 1 (vieną) kambarį Varnių gatvėje bloke B. Mūsų 6 žmonių šeima gavo 16 kv.m kambarį, kuriame gyveno mano tėvai Menucha ir Mauša Čartokai, sesuo Ajelet (V. Kudirkos pradžios mokyklos mokinė), mano seneliai iš motinos pusės Moisiejus ir Chana Ceiteliai ir aš (Jocheved). Žydams gete teko vidutiniškai po 1.7 kv.m gyvenamo ploto vienam žmogui.
Rugpjūčio 15 d. prie geto vartų buvo pastatyta ginkluota sargyba, kurią sudarė baltaraiščiai, aprengti Lietuvos kariuomenės uniformomis. Prie vartų stovėdavo taip pat gestapo sargybiniai.
Trečią dieną po geto vartų uždarymo prasidėjo organizuotas žydų teroras. Į IV fortą išvežė 534 vyrus inteligentus ir sušaudė. Sekančią dieną prasidėjo organizuotas žydų apiplėšimas. Pavyzdžiui, į mūsų kambarį įžengė kapitonas (Hauptsturmfürer) Alfred Tornbaum su pistoletu rankoje ir liepė jį lydinčiam žydui nešikui visus mūsų žieminius rūbus ir tėvo kostiumus nešti į kieme stovėjusį sunkvežimį. Kai bandžiau iš tėvo švarko kišenės ištraukti tėvo algą ir atostoginius, Tornbaumas, pagrasinęs man pistoletu, liepė pinigus padėti į vietą. Aš pradėjau su juo ginčytis, kad mes neturėsim už ką nusipirkti maisto. Jis į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, lyg būtų mane nuplikinęs ir pasakė, kad jeigu ateisiu pas jį dirbti, mums visiems užteks maisto ir rūbų. Atsakiau, kad greičiau mirsiu badu, bet pas jį nedirbsiu. Mano tėvai ir seneliai, susigūžę, laukė, kas bus toliau. Bet toliau nieko nebuvo. Jis išėjo kitų butų plėšti. Aš žiūrėjau pro langą kaip mūsų daiktus neša. Staiga išgirdau Tornbaumo riksmą „spring mal Jude!“. Pagyvenęs žydas nešė į sunkvežimį pagrobtus iš mūsų daiktus. Jis sustojo ir pradėjo šokinėti nuo kojos ant kojos (žydų kalboje špringen reiškia šokinėti). Tornbaumas nutaikė į jį pistoletą ir nušovė jį vietoje.
Visi darbingi žydai kas rytą, išskyrus sekmadienį, privalėjo rinktis aikštėje prie pagrindinių geto vartų (Kriščiukaičio, Linkuvos ir Ariogalos gatvių sankryžoje), kur jie buvo skirstomi darbams. Čia buvo sudarinėjamos brigados įvairioms darbo rūšims.
Darbams į aerodromą mus varydavo kolonomis iki Aleksoto tilto. Čia kolonos iširdavo, nes tiltas per Nemuną buvo susprogdintas, tik neplatus medinis lieptas jungė abu tilto galus. Todėl per tiltą eidavome „žąsele“, o šalia eidavo ir Kauno gyventojai. Perėjus tiltą, mus vėl surikiuodavo į kolonas. Taip pat būdavo ir grįžtant iš aerodromo. Atpažinimo ženklą, geltonas šešiakampes žvaigždes ant krūtinės ir nugaros, aš prisiuvau prie savo skarelės kampų ir, nusigobusi skarelę, likdavau be atpažinimo ženklų.
Noriu atžymėti kelias šeimas, kurių namuose (o jų per tą slapstymosi laikotarpį buvo keliolika) aš radau prieglobstį.
Pats patogiausias būdas man pasprukti būdavo grįžtant iš aerodromo. Perėjus tiltą, aš skarelę įsikišdavau į kišenę ir negrįždavau į koloną, o kartu su vietos gyventojais droždavau šaligatviu iki Perkūno namų ir pasislėpdavau Jėzuitų gimnazijos kieme.
1940 – 1941 mokslo metais draugavau IX-toje vidurinėje mokykloje su Jonu Adomavičium. Jis su seserim Liudmila buvo našlaičiai ir gyveno su močiute Šiaulių gatvės medinio namuko palėpėje. Jonas baigęs 1941 metais vidurinę mokyklą, dirbo buhalteriu, Liudmila mokėsi. Po darbo sykį jo palaukiau prie namų ir paklausiau, ar nepriimtų manęs pernakvoti. Jis nedvejodamas nusivedė mane į savo palėpę. Tai buvo kambarys ir virtuvė kartu. Gyveno jie labai skurdžiai, maitindamiesi tik tuo, ką gaudavo už maisto korteles nusipirkti. Man pas juos nakvojant gautą pagal korteles trijų asmenų duoną padalindavo į keturias lygias dalis. Tos duonos skonio aš niekad nepamiršiu. Daugiau vienos dienos aš pas juos niekada neužtrukdavau.
Jonas su seserimi pergyveno mano tragišką padėtį, išlaikyti manęs negalėjo, bet surado kaip man pasislėpti kieme. Kai pas Adomavičius atvažiavo pažįstamas dvarininkas Jonas Saunoris iš Kėdainių apskrities, jei jam papasakojo apie mane ir paprašė išsivežti mane į dvarą.
Jonas Saunoris pagal susitarimą atvyko pas Adomavičius 1942 metų sausio 15 dieną, aprengė mane didžiuliais avikailiais, paguldė į roges, storai apklojo šiaudais ir išsivežė.
Pavasarį buvo atvažiavęs Jonas Adomavičius iš Kauno manęs aplankyti ir patikrinti ar manęs neskriaudžia. Jonas Adomavičius tikrai manim rūpinosi kaip vyresnysis brolis ir jautėsi atsakingas už mano saugumą.
Jonas Adomavičius po karo baigė konservatoriją, grojo Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre, vėliau dirbo jos administracijoje. Mirė 1986 metais Vilniuje. Jo žmona Liudmila liko Kaune. Aš pastoviai su ja palaikydavau ryšius, remdavau ją materialiai, buvau ją įdarbinusi savo darbovietėje.
Su Jonu mūsų santykiai beveik nutrūko, kai jis išsikėlė gyventi į Vilnių. Po jo mirties mane aplankydavo jo duktė, pagyvendavo po 2 – 3 dienas. Deja ji buvo su pažeista psichika ir pastoviai gydoma psichoneurologinėje ligoninėje.
Sykį gatvėje susitikau Jėzuitų gimnazijos mokinį Feliksą Molskį. Jis pats mane užkalbino, klausinėjo apie gete uždarytus bendramokslius ir pakvietė pas save. Nusivedė mane į savo kambarį ir atnešė iš virtuvės pavalgyti. Gyveno jis su tėvais ir seserimi. Į kambarį užėjo jo sesuo Genė ir iš karto viską suprato. Ji nusivedė mane pas save, priėmė pas save į lova miegoti, o iš ryto man davė visą ryšulį maisto ir grįžau vėl į savo darbo brigadą.
Aš labai nejaukiai jausdavausi, nes po darbo dienos kareivinėse švara toli gražu negalėjau pasigirti. Jų tėvas Molskis dirbo virėju „Metropolio“ restorane ir grįždavo tik vėlai naktį namo. Pirmą sykį pas juos man neteko net jo pamatyti.
Jie mane labai užjautė, ir jų mama kiekvieną kartą mane išlydėdama verkdavo. Jie gyveno Italijos gatvėje dviejų aukštų name ir labai bijodavo kaimynų, kad neįskųstų. O pavojus buvo tikrai didelis, nes mieste iškabinti skelbimai, kad už žydų slėpimą bus baudžiama mirties bausme.
Prieš išleisdama mane, ponia Molskienė išeidavo į laiptinę apsižiūrėti, ar nesimato jų kaimyno, kuris ne vieną žydą buvo nuvaręs į fortus. Ji bijojo, kad jei mane pamatys išeinančią iš jų buto, ir man, ir jiems būtų galas. Tik sukūrusi savo šeimą, aš supratau, kaip jai buvo baisu ir kaip ji pergyveno dėl savo vaikų.
Nors ji man neuždraudė ateiti, bet aš pati vengiau dažniau lankytis. Jos ašaros, kai mane išleisdavo pro duris, dar šiandien man primena tos moters taurumą, širdingumą ir kartu motinos baimę rizikuojant savo vaikų gyvybe.
Felikso tėvai jau mirę. Genutė Molskytė – Neniuvienė mirė 1996. Architektas Feliksas gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1966 metais ten ir mirė.
Labai daug man yra padėjusi Ona Mažeikienė. Ji nuomojo butą tame pačiame name, kuriame mes, prieš vokiečiams ateinant, gyvenome (Laisvės al. 22 a butas 1). Vieną kartą prie Aleksoto tilto nespėjau įsimaišyti į grįžtančią iš aerodromo žydų koloną, ir reikėjo žūtbūt ieškotis nakvynės. Šaltis siekė –20. Užėjau į savo buvusių namų kiemą ir pamačiau ten gyvenančią Eleną Bagdonavičienę. Ji mane užkalbino, klausinėjo apie tėvus, seserį, ir aš pajutau užuojautą. Įsidrąsinusi paprašiau priimti mane nakvynėn. Ji atsakė, kad jos vyras dirba policijoje ir jeigu pareis girtas, mus abi užmuš. Bet ji man patarė užeiti į pirmą butą, ten gyvenanti labai nuoširdi moteriškė Mažeikienė. Ji tikrai padėsianti nelaimėje.
Užėjau į pirmą butą ir pradėjau regzti pasaką, kad atvažiavau iš kaimo („nuo Vilkaviškio“) darbo ieškotis, bet atvykau labai vėlai, neturiu kur dėtis. Ponia Ona Mažeikienė mane įsileido ir apnakvindino. Iš ryto paaiškėjo, kad ji iš karto suprato, kad aš ne kaimietė, o žydukė ir noriu pasislėpti. Rytą ji mane sočiai pavalgydino ir išleisdama pasakė: „Jeigu kada neturėsi kur dėtis, vaikeli, ateik“.
Šiaip aš kokius keturis kartus esu pas ją nakvojus. Ji labai pergyveno dėl savo dukrelės, kurią buvo nuvežusi prieš vokiečiams užeinant pas savo draugę į Grinkiškį. O ta draugė pasitraukė į Vakarus ir pasiėmė su savimi mergaitę.
Jos vyras Vladas buvo labai ramus žmogus, mane taip pat užjautė, visaip drąsino nenustoti vilties.
1942 metais pavasarį paprašiau į Kauną važiavusi Jurgį Inčiūrą (mano būsimą vyra) perduoti poniai Mažeikienei linkėjimus ir pasakyti, kad esu gyva ir sveika. Ji labai nudžiugo ir pasiūlė jį supažindinti su vyru iš geto.
Inčiūra su juo susitiko, tai buvo mano anglų kalbos mokytojas Šulgaseris, mūsų žydų gimnazijos inspektorius. Mano tėvas ten dėstė matematiką, ir Šulgaseris gerai jį pažinojo. Inčiūra prašė perduoti mano tėvams, kad aš gyva ir savo iniciatyva paprašė, kad man iš namų gal perduotų kokius likusius mano drabužius. Po kelių dienų Šulgaseris pas ponią Mažeikienę paliko siuntinuką, kur buvo kelios eilutės apatinių baltinių ir sijonas, kitų rūbų jau nebuvo likę. Man tai buvo labai didelis turtas, nes turėjau tik tai, kuo buvau apsivilkusi išeidama į darbą.
J.Inčiūra per Ona Mažeikienę dar sykį susitiko su Šulgaseriu 1944 m. pavasarį ir norėjo visą mūsų šeimą paslėpti Kiauneliškyje. Bet gete buvo likęs tik tėvas, mama su seserimi išvežtos į Klogos (Klooga) koncentracijos stovyklą Estijoje ir ten uždarytos. Seneliai buvo nužudyti Kauno IX forte. Mano tėvas, pasak Šulgaserio, atsisakė pas mus slėptis. Jis žuvo 1944 metų liepos mėn. likviduojant getą.
Ona Mažeikienė buvo gražiai suaugusi moteris. Gera siuvėja ir modistė. Ji nebuvo aukšto išsilavinimo, bet protu ir širdimi ji pralenkė daugelį išsilavinusių moterų. Jos vyras Vladas Mažeika buvo veterinaras, jų sūneliui Vytukui buvo ketveri metai. Po karo Vladas Mažeika dirbo Kauno veterinarijos akademijoje. Nei Onos nei Vlado Mažeikų gyvųjų tarpe nebėra. Vilniuje gyveno jų sūnus Vytautas, bet mes nepažįstami.
Taip aš išvengiau savo artimųjų likimo.
Elijošaičių šeima ir Jonas Saunoris atžymėti Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, Elijošaičiai, Adomaičiai ir Molskiai apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Bet grįždama į praeitį, vis dažniau prisimenu ir anų pirmųjų, padėjusių man Kaune, vardus. Ne aš priėjau prie jų, prašydama pagalbos, jie pirmieji pasisiūlė padėti. Jonas Adomavičius, gal todėl, kad kartu mokėmės ir draugavome iki karo; Feliksas Molskis – kad draugavo su bendramoksle žydelkaite. O visa Molskių šeima, Mažeikių šeima – kas buvau aš jiems? Tokių žmonių dėka aš išlikau gyva tą baisiausią karo pradžios pusmetį Kaune, kai žydai buvo suvaryti į getą, kai kiekvienas, padėjęs žydui, galėjo būti sušaudytas. Bet jie man padėjo.
Tuomet aš priėmiau tai kaip draugystės ir pažinties tąsą. Turbūt buvau per jauna, kad galėčiau įvertinti jų poelgį. Ne man spręsti, kokių paskatų vedini jie tai darė – gal iš draugystės, gal tiesiog kaip žmonės, nesuvokiantys iki galo pavojaus, bet neapkenčiantys netiesos – bet Jie tai padarė.
Kaunas
2005, rugsėjo 15