žydų gelbėtojai
Kumpaitytė-Juškienė Adelė
Adelė Kumpaitytė-Juškienė prisimena:
Mano tėvukai, Kumpaičiai, pažinojo ponus Abramovičius jau prieš karą. Jie Kulautuvoje vasaros metu nuomuodavo vilą pas mano tėvų tėvus. Karo metu ponai Abramovičiai atėjo (1943 m. pabaigoje ar 1944 m. pradžioje) pas mus į Lukšakaimį. Atsimenu, kad buvo šalta ir snigo. Abromovičius atveždavo į Raudondvarį dirbti darbams, rodos pylimą statė ar tai prie tilto dirbo. Jie papirko prižiūrėtoją ir pabėgo. Pirmiausia bėgo į Šilelį pas Dautartą, nes jis slėpė jų dukrelę Arielą. Juos vijosi policija su šunimis. Dautartas ponus Abramovičius paslėpė malkinėje, o pats lauke kapojo malkas. Policija jo klausė ar nematė vyro ir moters. Dautartas pasakė, kad matė du žmonės bėgant miško link, tai policija nuėjo ieškoti į mišką. Abramovičiai išbuvę malkinėje pas Dautartą iki vakaro išėjo pas mus. Savo dukrą Arielą dar paliko pas Dautartą. Pas mus atėjo ir prašė paslėpti. Mums buvo baisu, nes netoliese buvo mokykla, kurioje gyveno vokiečiai ir ten buvo jų štabas. Tą naktį kai atėjo, pernakvojo namo viduje. Kitą naktį jau nakvojo daržinėje ant šieno. Mes bijojome, kad niekas nepamatytų ir nesužinotų, o ir broliukas buvo mažas, kad neišplepėtų. Daržinėje tėvukas įrengė mažą kambarėlį: iškalė lentomis, prikišo pjuvenų ir padarė mažą langelį. Kambaryje buvo staliukas ir lova. Taip jie ten ir gyveno. Tvarte, kur buvo arklių ėdžios, ten išpjovė skylę, kad būtų galima išeiti. Dieną skylė būdavo uždengiama ėdžiomis ir Abramovičiai būdavo kambarėlyje, vakare išeidavo pasivaikščioti. Valgyti mamutė nešdavo kibire, kad niekas neįtartų. Kad Abramovičiai gyveno pas mus žinojo dar mano seneliai. Vieną kartą Abramovičiai buvo išėję į Šilelį pas dukrą, grįžo labai sušalę ir sušlapę. Atėjo į kambarį, o pas mus buvo kaimynas Česlovas ir pamatė juos. Mes labai išsigandome, bet ačiū jam, jis niekam nepapasakojo. Po to sušalimo ponia Abramovičienė labai sirgo, buvo aukšta temperatūra, tai mano močiutė atnešdavo visokiausių žolelių. Abramovičiai pas mus gyveno apie devynis mėnesius. Vokiečiams pasitraukus, jie išvažiavo į Kauną. Turėjo dukrą Arielą ir dar du sūnūs, kurie gimė po karo.
Po karo dažnai atvažiuodavo į kaimą, o kai aš ištekėjau tai ir į Raudondvarį atvažiuodavo, eidavo prie Nevėžio, irstytis valtimi. Apie 1977 metais Abramovičiai išvažiavo į Izraelį.
2000-12-11
Mano tėvukai, Kumpaičiai, pažinojo ponus Abramovičius jau prieš karą. Jie Kulautuvoje vasaros metu nuomuodavo vilą pas mano tėvų tėvus. Karo metu ponai Abramovičiai atėjo (1943 m. pabaigoje ar 1944 m. pradžioje) pas mus į Lukšakaimį. Atsimenu, kad buvo šalta ir snigo. Abromovičius atveždavo į Raudondvarį dirbti darbams, rodos pylimą statė ar tai prie tilto dirbo. Jie papirko prižiūrėtoją ir pabėgo. Pirmiausia bėgo į Šilelį pas Dautartą, nes jis slėpė jų dukrelę Arielą. Juos vijosi policija su šunimis. Dautartas ponus Abramovičius paslėpė malkinėje, o pats lauke kapojo malkas. Policija jo klausė ar nematė vyro ir moters. Dautartas pasakė, kad matė du žmonės bėgant miško link, tai policija nuėjo ieškoti į mišką. Abramovičiai išbuvę malkinėje pas Dautartą iki vakaro išėjo pas mus. Savo dukrą Arielą dar paliko pas Dautartą. Pas mus atėjo ir prašė paslėpti. Mums buvo baisu, nes netoliese buvo mokykla, kurioje gyveno vokiečiai ir ten buvo jų štabas. Tą naktį kai atėjo, pernakvojo namo viduje. Kitą naktį jau nakvojo daržinėje ant šieno. Mes bijojome, kad niekas nepamatytų ir nesužinotų, o ir broliukas buvo mažas, kad neišplepėtų. Daržinėje tėvukas įrengė mažą kambarėlį: iškalė lentomis, prikišo pjuvenų ir padarė mažą langelį. Kambaryje buvo staliukas ir lova. Taip jie ten ir gyveno. Tvarte, kur buvo arklių ėdžios, ten išpjovė skylę, kad būtų galima išeiti. Dieną skylė būdavo uždengiama ėdžiomis ir Abramovičiai būdavo kambarėlyje, vakare išeidavo pasivaikščioti. Valgyti mamutė nešdavo kibire, kad niekas neįtartų. Kad Abramovičiai gyveno pas mus žinojo dar mano seneliai. Vieną kartą Abramovičiai buvo išėję į Šilelį pas dukrą, grįžo labai sušalę ir sušlapę. Atėjo į kambarį, o pas mus buvo kaimynas Česlovas ir pamatė juos. Mes labai išsigandome, bet ačiū jam, jis niekam nepapasakojo. Po to sušalimo ponia Abramovičienė labai sirgo, buvo aukšta temperatūra, tai mano močiutė atnešdavo visokiausių žolelių. Abramovičiai pas mus gyveno apie devynis mėnesius. Vokiečiams pasitraukus, jie išvažiavo į Kauną. Turėjo dukrą Arielą ir dar du sūnūs, kurie gimė po karo.
Po karo dažnai atvažiuodavo į kaimą, o kai aš ištekėjau tai ir į Raudondvarį atvažiuodavo, eidavo prie Nevėžio, irstytis valtimi. Apie 1977 metais Abramovičiai išvažiavo į Izraelį.
2000-12-11