žydų gelbėtojai
Abukauskienė Uršulė
JOSIFAS ABUKAUSKAS
URŠULĖ ABUKAUSKIENĖ
Uršulė ir Josifas (artimųjų vadintas Juozu) Abukauskai karo metais gyveno Trakų rajone, Ąžuolijų kaime. Vieną dieną pas Abukauskus atėjo kaimynas ir papasakojo, kad griovyje rado gulintį kūdikį, kurį šiuo metu paliko prižiūrėti moteriai malūne, esančiame kitame kaime už 9 km. Josifas parsinešė mergytę namo. Šeima nusprendė ją auginti, pakrikštijo ir suteikė Lilijos vardą.
Kaip vėliau paaiškėjo, tikrasis mergaitės vardas buvo Frida. Jos tikrieji tėvai buvo Šlomas ir Katia (Kunė) Glazmanai, prieš karą gyvenę Semeliškių miestelyje. Nacių okupacijos metais buvo nužudyti 962 (213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų) Semeliškių ir aplinkinių miestelių žydai. Fridos tėvas savo akimis matė, kaip buvo sušaudyti jo tėvai ir vyresnysis brolis. Šlomas su Katia ir jos tėvais pabėgo ir slapstėsi Inklėriškių miško bunkeriuose. Katia jau laukėsi Fridos. Ji gimė miško griovyje 1941–1942 metų žiemą. Kai Fridos seneliai mirė slėptuvėje, tėvai prisijungė prie partizanų.
Glazmanai žinojo, kur yra jų dukra, kad ji saugi, prižiūrėta ir mylima. Uršulė ir Josifas ne tik augino Fridą, bet padėdavo ir kitiems žydams, ateidavusiems naktį, – pamaitindavo juos, duodavo lašinių, tabako. Vienas iš ateidavusių žydų nešiodavo, bučiuodavo Liliją (Fridą). Nei mergaitė, nei Uršulė su Josifu neįtarė, kad tai jos tikrasis tėvas. Abukauskai labai mylėjo Fridą, augino ją, kaip savo dukrą, buvo labai prisirišę. Iš Abukauskų dukros Janinos Šimkevičienės atsiminimų: „Vieną naktį atėjo du vokiečiai, ištraukė Liliją iš lovytės, atkišo pistoletą ir norėjo nušauti, bet mamulė puolė ant kelių verkdama ir prašė: Jei šausi, tai šauk ir mane. Aš savo vaikų neturiu, o ją radom ir auginame kaip savo. Per stebuklą ją paliko gyvą.“
Abukauskai labai išgyveno išsiskyrimą su Frida. Mergaitė taip pat buvo prisirišusi prie savo gelbėtojų ir ne iškart pripažino tikruosius tėvus, ilgėjosi mamulės. Iš Fridos Glazmanaitės-Abramavičienės (Abramovitch) atsiminimų: „1945 m. tėvai atsiėmė mane iš Abukauskų, kurie labai mane mylėjo. Bijojau būti biologinių tėvų namuose. Pykau, kad tie „svetimieji“, atplėšę mane nuo mylimos mamos Uršulės ir nuo Juozo, privertė gyventi name, kuriame visi kalbėjo keista kalba. Nenorėjau nieko valgyti ir visą laiką verkiau, pagaliau vieną dieną į mūsų namus iš kaimo atvyko Uršulė ir kurį laiką pasiliko. Galiausiai pripratau prie savo biologinių tėvų. <...> Visad jaučiau, kad Uršulė – mano tikroji mama, vadinau ją močiute.“
Su Abukauskais Frida artimai bendravo iki pat savo išvykimo į Izraelį 1972 metais. Šių dienų sulaukusi Frida Abramavičienė (Abramovitch) gyvena Izraelyje ir palaiko glaudžius ryšius su savo gelbėtojų Uršulės ir Josifo Abukauskų dukra Janina Šimkevičiene.
URŠULĖ ABUKAUSKIENĖ
Uršulė ir Josifas (artimųjų vadintas Juozu) Abukauskai karo metais gyveno Trakų rajone, Ąžuolijų kaime. Vieną dieną pas Abukauskus atėjo kaimynas ir papasakojo, kad griovyje rado gulintį kūdikį, kurį šiuo metu paliko prižiūrėti moteriai malūne, esančiame kitame kaime už 9 km. Josifas parsinešė mergytę namo. Šeima nusprendė ją auginti, pakrikštijo ir suteikė Lilijos vardą.
Kaip vėliau paaiškėjo, tikrasis mergaitės vardas buvo Frida. Jos tikrieji tėvai buvo Šlomas ir Katia (Kunė) Glazmanai, prieš karą gyvenę Semeliškių miestelyje. Nacių okupacijos metais buvo nužudyti 962 (213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų) Semeliškių ir aplinkinių miestelių žydai. Fridos tėvas savo akimis matė, kaip buvo sušaudyti jo tėvai ir vyresnysis brolis. Šlomas su Katia ir jos tėvais pabėgo ir slapstėsi Inklėriškių miško bunkeriuose. Katia jau laukėsi Fridos. Ji gimė miško griovyje 1941–1942 metų žiemą. Kai Fridos seneliai mirė slėptuvėje, tėvai prisijungė prie partizanų.
Glazmanai žinojo, kur yra jų dukra, kad ji saugi, prižiūrėta ir mylima. Uršulė ir Josifas ne tik augino Fridą, bet padėdavo ir kitiems žydams, ateidavusiems naktį, – pamaitindavo juos, duodavo lašinių, tabako. Vienas iš ateidavusių žydų nešiodavo, bučiuodavo Liliją (Fridą). Nei mergaitė, nei Uršulė su Josifu neįtarė, kad tai jos tikrasis tėvas. Abukauskai labai mylėjo Fridą, augino ją, kaip savo dukrą, buvo labai prisirišę. Iš Abukauskų dukros Janinos Šimkevičienės atsiminimų: „Vieną naktį atėjo du vokiečiai, ištraukė Liliją iš lovytės, atkišo pistoletą ir norėjo nušauti, bet mamulė puolė ant kelių verkdama ir prašė: Jei šausi, tai šauk ir mane. Aš savo vaikų neturiu, o ją radom ir auginame kaip savo. Per stebuklą ją paliko gyvą.“
Abukauskai labai išgyveno išsiskyrimą su Frida. Mergaitė taip pat buvo prisirišusi prie savo gelbėtojų ir ne iškart pripažino tikruosius tėvus, ilgėjosi mamulės. Iš Fridos Glazmanaitės-Abramavičienės (Abramovitch) atsiminimų: „1945 m. tėvai atsiėmė mane iš Abukauskų, kurie labai mane mylėjo. Bijojau būti biologinių tėvų namuose. Pykau, kad tie „svetimieji“, atplėšę mane nuo mylimos mamos Uršulės ir nuo Juozo, privertė gyventi name, kuriame visi kalbėjo keista kalba. Nenorėjau nieko valgyti ir visą laiką verkiau, pagaliau vieną dieną į mūsų namus iš kaimo atvyko Uršulė ir kurį laiką pasiliko. Galiausiai pripratau prie savo biologinių tėvų. <...> Visad jaučiau, kad Uršulė – mano tikroji mama, vadinau ją močiute.“
Su Abukauskais Frida artimai bendravo iki pat savo išvykimo į Izraelį 1972 metais. Šių dienų sulaukusi Frida Abramavičienė (Abramovitch) gyvena Izraelyje ir palaiko glaudžius ryšius su savo gelbėtojų Uršulės ir Josifo Abukauskų dukra Janina Šimkevičiene.