žydų gelbėtojai
Kubiliūtė Marcelė
MARCELĖ KUBILIŪTĖ
Marcelė Kubiliūtė gimė ūkininkų šeimoje, iki Pirmojo pasaulinio karo mokėsi dviklasėje mokykloje Vilniuje, po karo aktyviai dirbo Lietuvos žvalgyboje. Ji buvo sekama okupantų, todėl 1920 metais pasikeitė vardą – tapo Elžbieta Banevičiūte ir dar du metus gyveno Vilniuje, vėliau buvo priversta persikelti į Kauną, kur ir toliau aktyviai prisidėjo prie Lietuvoje veikusių vilniečių organizacijų, buvo viena pirmųjų Vilniaus vadavimo sąjungos narių. Antrojo pasaulinio karo metais ji aktyviai veikė atkurtoje Lietuvos laisvės kovotojų sąjungoje, įkūrė šios sąjungos moterų skyrių. Marcelė Kubiliūtė buvo ne tik svarbi kovotoja dėl Lietuvos nepriklausomybės, aktyvi Vilniaus vadavimo sąjungos narė, bet prisidėjo ir prie žydų gelbėjimo nacių okupacijos metais.
Iš prof. Irenos Veisaitės liudijimo:
„Marcelės Kubiliūtės vardą žinojau dar vaikystėje. Prisimenu ją dar iš Kauno, ji draugavo su mano gelbėtojais Strimaičiais ir Bagdonavičiais. Kaune ji išsiskirdavo savo elegancija, visada dėvėdavo skrybėlaitę ir geltoną lapę. Vėliau susidūriau su Marcele jau nacių okupacijos metais Vilniuje, po to kai pabėgau iš geto. Mano gelbėtojai Onutė ir Juozas Strimaičiai, matyt, paprašė jos, kad surastų man darbą, nes turėjau legalius lietuvės Irenos Streigytės, Felikso dukters, dokumentus. Taip atrodė saugiau. Kadangi mano lietuvių kalba buvo suvalkietiška, tai žmonės net neįtardavo, kad esu žydė. Marcelė susisiekė su daktaru Izidoriumi Rudaičiu, Lopšelio Vilniuje, Subačiaus g., direktoriumi ir paprašė priimti mane į darbą, pasakiusi jam, kad esu pusiau žydė, bet turiu lietuvės dokumentus. Šiame Lopšelyje buvo globojami kūdikiai ir labai maži vaikai pamestinukai. Tarp jų buvo ir keli ar keliolika žydų vaikų. Aš ten dirbau nuo 1943 m. pabaigos iki nacių okupacijos pabaigos.
Iš pradžių Vilniuje gyvenau pas Praną Bagdonavičių Didžiojoje g. 4, o 1944 m. pradžioje teko persikelti pas kitą globėją Mariją Meškauskienę (dabar Gedimino pr. 32). Tame pačiame bute gyveno ir Marcelė Kubiliūtė. Ten ir prasidėjo mūsų draugystė. Man teko išgyventi nemažai sunkių momentų ir beveik kas vakarą ateidavau į Marcelės kambarį pasiguosti, pasikalbėti, pabendrauti. Ji mane moraliai palaikė, dažnai pavaišindavo saldainiais, suteikė man daug paguodos ir vilties. Prisimenu ją su didele meile ir pagarba. Kai į ponios Meškauskienės butą (turbūt tai buvo 1944 m. kovo mėn.) netikėtai įsiveržė gestapas, miegojau buto sandėliuke, užstatytame visokiomis dėžėmis, ir gestapas manęs nepastebėjo, bet jiems išėjus turėjau iš karto palikti ponios Meškauskienės namus, nes ji buvo gerokai išsigandusi. Sužinoję apie tai, Strimaičiai rado man naują vietą – atsidūriau Stefanijos Ladigienės namuose (Trakų g. 11), ji tapo mano antra motina. Deja, Marcelės daugiau nemačiau. Visi mano pagrindiniai gelbėtojai – Ona ir Juozas Strimaičiai, Pranas Bagdonavičius, Stefanija Ladigienė – pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Prašau pristatyti Lietuvos valstybės apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Marcelę Kubiliūtę, esmingai prisidėjusią prie mano gelbėjimo nacių okupacijos metais.“
1944 metais už antitarybinę veiklą Marcelė Kubiliūtė buvo 5 metams ištremta į Sibirą. Grįžusi iš Sibiro ji buvo stebima ir sekama sovietų saugumo. Mirė ji 1963 metais nuo tuberkuliozės, kuria susirgo dar tremtyje. Marcelė Kubiliūtė palaidota Vilniuje, Rasų kapinėse, šalia Lietuvos savanorių, kuriuos 1920 metais kartu su drauge Elžbieta Matulionyte laidojo ir ji pati.
Marcelė Kubiliūtė gimė ūkininkų šeimoje, iki Pirmojo pasaulinio karo mokėsi dviklasėje mokykloje Vilniuje, po karo aktyviai dirbo Lietuvos žvalgyboje. Ji buvo sekama okupantų, todėl 1920 metais pasikeitė vardą – tapo Elžbieta Banevičiūte ir dar du metus gyveno Vilniuje, vėliau buvo priversta persikelti į Kauną, kur ir toliau aktyviai prisidėjo prie Lietuvoje veikusių vilniečių organizacijų, buvo viena pirmųjų Vilniaus vadavimo sąjungos narių. Antrojo pasaulinio karo metais ji aktyviai veikė atkurtoje Lietuvos laisvės kovotojų sąjungoje, įkūrė šios sąjungos moterų skyrių. Marcelė Kubiliūtė buvo ne tik svarbi kovotoja dėl Lietuvos nepriklausomybės, aktyvi Vilniaus vadavimo sąjungos narė, bet prisidėjo ir prie žydų gelbėjimo nacių okupacijos metais.
Iš prof. Irenos Veisaitės liudijimo:
„Marcelės Kubiliūtės vardą žinojau dar vaikystėje. Prisimenu ją dar iš Kauno, ji draugavo su mano gelbėtojais Strimaičiais ir Bagdonavičiais. Kaune ji išsiskirdavo savo elegancija, visada dėvėdavo skrybėlaitę ir geltoną lapę. Vėliau susidūriau su Marcele jau nacių okupacijos metais Vilniuje, po to kai pabėgau iš geto. Mano gelbėtojai Onutė ir Juozas Strimaičiai, matyt, paprašė jos, kad surastų man darbą, nes turėjau legalius lietuvės Irenos Streigytės, Felikso dukters, dokumentus. Taip atrodė saugiau. Kadangi mano lietuvių kalba buvo suvalkietiška, tai žmonės net neįtardavo, kad esu žydė. Marcelė susisiekė su daktaru Izidoriumi Rudaičiu, Lopšelio Vilniuje, Subačiaus g., direktoriumi ir paprašė priimti mane į darbą, pasakiusi jam, kad esu pusiau žydė, bet turiu lietuvės dokumentus. Šiame Lopšelyje buvo globojami kūdikiai ir labai maži vaikai pamestinukai. Tarp jų buvo ir keli ar keliolika žydų vaikų. Aš ten dirbau nuo 1943 m. pabaigos iki nacių okupacijos pabaigos.
Iš pradžių Vilniuje gyvenau pas Praną Bagdonavičių Didžiojoje g. 4, o 1944 m. pradžioje teko persikelti pas kitą globėją Mariją Meškauskienę (dabar Gedimino pr. 32). Tame pačiame bute gyveno ir Marcelė Kubiliūtė. Ten ir prasidėjo mūsų draugystė. Man teko išgyventi nemažai sunkių momentų ir beveik kas vakarą ateidavau į Marcelės kambarį pasiguosti, pasikalbėti, pabendrauti. Ji mane moraliai palaikė, dažnai pavaišindavo saldainiais, suteikė man daug paguodos ir vilties. Prisimenu ją su didele meile ir pagarba. Kai į ponios Meškauskienės butą (turbūt tai buvo 1944 m. kovo mėn.) netikėtai įsiveržė gestapas, miegojau buto sandėliuke, užstatytame visokiomis dėžėmis, ir gestapas manęs nepastebėjo, bet jiems išėjus turėjau iš karto palikti ponios Meškauskienės namus, nes ji buvo gerokai išsigandusi. Sužinoję apie tai, Strimaičiai rado man naują vietą – atsidūriau Stefanijos Ladigienės namuose (Trakų g. 11), ji tapo mano antra motina. Deja, Marcelės daugiau nemačiau. Visi mano pagrindiniai gelbėtojai – Ona ir Juozas Strimaičiai, Pranas Bagdonavičius, Stefanija Ladigienė – pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Prašau pristatyti Lietuvos valstybės apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Marcelę Kubiliūtę, esmingai prisidėjusią prie mano gelbėjimo nacių okupacijos metais.“
1944 metais už antitarybinę veiklą Marcelė Kubiliūtė buvo 5 metams ištremta į Sibirą. Grįžusi iš Sibiro ji buvo stebima ir sekama sovietų saugumo. Mirė ji 1963 metais nuo tuberkuliozės, kuria susirgo dar tremtyje. Marcelė Kubiliūtė palaidota Vilniuje, Rasų kapinėse, šalia Lietuvos savanorių, kuriuos 1920 metais kartu su drauge Elžbieta Matulionyte laidojo ir ji pati.