žydų gelbėtojai
Korablikova Fetinija
Jis gimė Vilniaus gete
Lilija Kopač, Sergej Korablikov-Kovarskij
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Kas nenori nurimti, negali užmiršti,
Kad ir kiek prabėgtų dienų...
Jis gimė Vilniaus gete 1942-ųjų gruodį. Jo tėvas – rusas Makaras Korablikovas, motina – žydė Basia Kovarskaja. Sergejus papasakojo savo painią ir tragišką gimimo istoriją.
Jo tėvas prieš karą vedė jauną žydę Bliumą Trockają. Jiedu susilaukė sūnaus Iljos. Makaras Korablikovas su žmona ir vaiku iki karo gyveno Vilniuje, Tyzenhauzų gatvėje. Karui prasidėjus, Bliuma liko savo namuose, nėjo į getą. Bet kartą ji pamatė varomų žmonių koloną, o kolonoje buvo jos tėvai. Bliuma pasileido bėgti, apkabino motiną ir tėvą. Iš kolonos jos jau nebeišleido. Visus nuvarė į Panerius ir sušaudė.
Našlaitį Iljušą priglaudė Makaro sesuo – Fetinija Korablikova. Gete Makaras susirado Bliumos draugę Basią Kovarskają ir pranešė apie žmonos mirtį. Du jauni žmonės netrukus pajuto vienas kitam simpatiją, ir 1942-ųjų gruodį pasaulį išvydo jų meilės vaisius – Sergejus. Likti gete kūdikiui buvo pavojinga.
S.K. Mano antroji motina Fetinija Korablikova mane paėmė iš geto ir užrašė savo sūnumi.
Įsodintas į krepšį berniukas iš daugiabučio namo lango virve buvo nuleistas į gatvę anapus geto, kur jo laukė Fetinija Korablikova.
S.K.Karo metais visą laiką grėsė pavojus, kad kas nors pasakys, ir buvo momentų, kai tikrai buvo pasakyta, jog tai žydų vaikas. Tai buvo kaip mirties parašas.
Taip rusų stačiatikių šeima – Makaro sesuo Fetinija Korablikova ir Fetinijos bei Makaro motina Jevdokija ėmė auginti du berniukus – Ilją ir Seriožą.
Sergejaus motinos laukė tragiškas likimas.
S.K. Po to, kai pavyko perduoti mane į rusų Korablikovų šeimą, mano motina Basia su grupe žmonių pabėgo iš geto pas partizanus ir ten žuvo. (Basia Kovarkaja žuvo partizanų būriui traukiantis iš apsupties. Tiksli jos žūties vieta nežinoma, manoma, kad tai įvyko netoli Naručio ežero).
Sergejaus tėvas Makaras Korablikovas 1943 metais buvo suimtas ir nužudytas gestapo. (Makaras Korablikovas – vienas Vilniaus pogrindžio vadovų. Palaikė ryšius su geto antifašistine organizacija, vadovavo kovinėms grupėms mieste ir Rūdninkų girioje. Suimtas ir nužudytas gestapo 1943-iųjų lapkritį).
S.K. Vakarais bobutė pasakodavo apie tėvą. Tai buvo, jos žodžiais, labai švelnus žmogus. Jei kildavo kokių ginčų, sakydavo: „Kiek mums liko gyventi, ar verta gaišinti laiką tam dalykui.“ Jis žuvo būdamas dvidešimt septynerių, taigi kalbėjo tarsi žinodamas, kad gyventi liko tikrai nedaug.
Fetinijai ir jos motinai Jevdokijai berniukus padėjo auginti geri žmonės. Sergejus to nepamiršo. Ir dėkingas visiems.
S.K. Gal tai man davė tokį stimulą – parašyti apie tai. Prieš porą metų buvo susitikimas su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, gavau Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už mano gelbėtojas Fetiniją ir Jevdokiją Korablikovas. Tas įvertinimas man parodė, kad mano asmeniniai prisiminimai, artimųjų tragedija nėra mano asmeninis dalykas, kad tai yra svarbu mano vaikams, galbūt daugeliui žmonių, kurie žino apie tai, gal jaučia tą patį. Ir gimė eilėraštis.
Пишу и плачу – плачу и пишу.
Стыжусь и все же не могу иначе!
Я детству тяжкий долг вернуть спешу –
В воспоминаниях, стихах и... плаче.
Мне слезы незнакомы с детских лет –
И в этом тоже составная чуда.
Когда в погром ищейки брали след –
Молчание меня спасало всюду.
А позже – память детства, как река,
Унесшая обломки по теченью!
И вот теперь – стихов моих строка
И слезы, что приносят облегченье.
Rašau ir verkiu – verkiu ir rašau / Gėdijuosi ir vis dėlto negaliu kitaip! / Aš vaikystei grąžinti skolą sunkią skubu – / Atmintyje, eilėraščiuose ir... verksmu. //
Vaikystėje aš neverkiau – / Stebuklo tai dalis yra. / Kai per pogromą pėdsekiai ieškojo pėdsakų – / Tylėjimas visur išgelbėjo mane. //
Vėliau – vaikystės atmintis kaip upė, / Nunešus nuolaužas srove! / Ir štai dabar – eilėraščių manų eilutė / Ir ašaros palengvėjimą teikia. Vertė Skaistė Vilimaitė
Po karo iš fronto į Vilnių grįžo Sergejaus motinos Basios broliai – Vulfas ir Josifas Kovarskiai. Jie prašė Fetinijos atiduoti jiems sūnėną, bet moteris nesutiko. Sergejus laikė ją savo motina. Tiesos nežinojo. Tik po Fetinijos mirties berniukas sužinojo, kad jį augino teta.
S.K. Kai man buvo dešimt metų, sužinojau, kad mane karo metu išgelbėjo ir dešimt metų sunkiomis sąlygomis augino Korablikovų šeima – Fetinija ir Jevdokija. Kai šitai sužinojau, mano gyvenimo istoriją teko perrašyti. Buvo nelengvų susitikimų, pasakojimų apie motiną, apie tėvą Makarą Korablikovą, jų žūties aplinkybes. Pradėjau jausti, kad aš tikrai žydas...
Prie savo pavardės Sergejus Korablikovas pridėjo dar ir motinos pavardę – Kovarskaja. Jis pasirinko medicinos mokslus ir iki šiol dirba gydytoju.
S.K. Studijavau ir baigiau savo mokslus Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Čia tapau gydytoju. Teko dirbti Antakalnio klinikinėje ligoninėje kardiologu, vėliau tos ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju. Paskui išvažiavau į Pietų Jemeną, trejus metus dirbau gydytoju Adeno centrinėje ligononėje. Dar dvejus metus – Indijoje.
1980-ųjų pabaigoje Sergejus nuvyko į Izraelį. Ten jo laukė jaudinantis susitikimas.
S.K. Su mano dėdėm, su mano motinos broliais, kurie tada gyveno Netanijoje. Iki to turistinio vizito aš buvau ateistas, – tokia buvo mano pasaulėžiūra. O šalia Raudų sienos pajutau kažką transcendentinio, pajutau, kad noriu pasilikti čia su tom dulkėm, su tom bėdom, kurios yra. Ir priėmiau sprendimą.
1991 metais Sergejus Korablikovas su žmona išvyko į Izraelį, gyvena Tiberijoje, dirba gydytoju. Bet gyvenimo pradžia vis dar neduoda jam ramybės. Todėl Sergejus kuria eiles.
Есть надежда, которую трудно убить
Даже выстрелом в сердце, в упор,
Это знают лишь те, кто умеет любить,
Кто не хочет смириться, не может забыть,
Сколько б лет не промчалось с тех пор.
(Yra viltis, ir ją sunaikinti sunku, / Net šūviu į širdį, visai iš arti. / Tai žino tie, kurie myli, / Kas nenori nurimti, negali užmiršti, / Kad ir kiek prabėgtų dienų. Vertė Skaistė Vilimaitė)
Šiam tekstui panaudota Lilijos Kopač parengtos 2006 m. sausio televizijos laidos „Menora“ medžiaga, kurios metu Sergejus Korablikovas-Kovarskis papasakojo savo išsigelbėjimo istoriją
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Lilija Kopač, Sergej Korablikov-Kovarskij
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Kas nenori nurimti, negali užmiršti,
Kad ir kiek prabėgtų dienų...
Jis gimė Vilniaus gete 1942-ųjų gruodį. Jo tėvas – rusas Makaras Korablikovas, motina – žydė Basia Kovarskaja. Sergejus papasakojo savo painią ir tragišką gimimo istoriją.
Jo tėvas prieš karą vedė jauną žydę Bliumą Trockają. Jiedu susilaukė sūnaus Iljos. Makaras Korablikovas su žmona ir vaiku iki karo gyveno Vilniuje, Tyzenhauzų gatvėje. Karui prasidėjus, Bliuma liko savo namuose, nėjo į getą. Bet kartą ji pamatė varomų žmonių koloną, o kolonoje buvo jos tėvai. Bliuma pasileido bėgti, apkabino motiną ir tėvą. Iš kolonos jos jau nebeišleido. Visus nuvarė į Panerius ir sušaudė.
Našlaitį Iljušą priglaudė Makaro sesuo – Fetinija Korablikova. Gete Makaras susirado Bliumos draugę Basią Kovarskają ir pranešė apie žmonos mirtį. Du jauni žmonės netrukus pajuto vienas kitam simpatiją, ir 1942-ųjų gruodį pasaulį išvydo jų meilės vaisius – Sergejus. Likti gete kūdikiui buvo pavojinga.
S.K. Mano antroji motina Fetinija Korablikova mane paėmė iš geto ir užrašė savo sūnumi.
Įsodintas į krepšį berniukas iš daugiabučio namo lango virve buvo nuleistas į gatvę anapus geto, kur jo laukė Fetinija Korablikova.
S.K.Karo metais visą laiką grėsė pavojus, kad kas nors pasakys, ir buvo momentų, kai tikrai buvo pasakyta, jog tai žydų vaikas. Tai buvo kaip mirties parašas.
Taip rusų stačiatikių šeima – Makaro sesuo Fetinija Korablikova ir Fetinijos bei Makaro motina Jevdokija ėmė auginti du berniukus – Ilją ir Seriožą.
Sergejaus motinos laukė tragiškas likimas.
S.K. Po to, kai pavyko perduoti mane į rusų Korablikovų šeimą, mano motina Basia su grupe žmonių pabėgo iš geto pas partizanus ir ten žuvo. (Basia Kovarkaja žuvo partizanų būriui traukiantis iš apsupties. Tiksli jos žūties vieta nežinoma, manoma, kad tai įvyko netoli Naručio ežero).
Sergejaus tėvas Makaras Korablikovas 1943 metais buvo suimtas ir nužudytas gestapo. (Makaras Korablikovas – vienas Vilniaus pogrindžio vadovų. Palaikė ryšius su geto antifašistine organizacija, vadovavo kovinėms grupėms mieste ir Rūdninkų girioje. Suimtas ir nužudytas gestapo 1943-iųjų lapkritį).
S.K. Vakarais bobutė pasakodavo apie tėvą. Tai buvo, jos žodžiais, labai švelnus žmogus. Jei kildavo kokių ginčų, sakydavo: „Kiek mums liko gyventi, ar verta gaišinti laiką tam dalykui.“ Jis žuvo būdamas dvidešimt septynerių, taigi kalbėjo tarsi žinodamas, kad gyventi liko tikrai nedaug.
Fetinijai ir jos motinai Jevdokijai berniukus padėjo auginti geri žmonės. Sergejus to nepamiršo. Ir dėkingas visiems.
S.K. Gal tai man davė tokį stimulą – parašyti apie tai. Prieš porą metų buvo susitikimas su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, gavau Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už mano gelbėtojas Fetiniją ir Jevdokiją Korablikovas. Tas įvertinimas man parodė, kad mano asmeniniai prisiminimai, artimųjų tragedija nėra mano asmeninis dalykas, kad tai yra svarbu mano vaikams, galbūt daugeliui žmonių, kurie žino apie tai, gal jaučia tą patį. Ir gimė eilėraštis.
Пишу и плачу – плачу и пишу.
Стыжусь и все же не могу иначе!
Я детству тяжкий долг вернуть спешу –
В воспоминаниях, стихах и... плаче.
Мне слезы незнакомы с детских лет –
И в этом тоже составная чуда.
Когда в погром ищейки брали след –
Молчание меня спасало всюду.
А позже – память детства, как река,
Унесшая обломки по теченью!
И вот теперь – стихов моих строка
И слезы, что приносят облегченье.
Rašau ir verkiu – verkiu ir rašau / Gėdijuosi ir vis dėlto negaliu kitaip! / Aš vaikystei grąžinti skolą sunkią skubu – / Atmintyje, eilėraščiuose ir... verksmu. //
Vaikystėje aš neverkiau – / Stebuklo tai dalis yra. / Kai per pogromą pėdsekiai ieškojo pėdsakų – / Tylėjimas visur išgelbėjo mane. //
Vėliau – vaikystės atmintis kaip upė, / Nunešus nuolaužas srove! / Ir štai dabar – eilėraščių manų eilutė / Ir ašaros palengvėjimą teikia. Vertė Skaistė Vilimaitė
Po karo iš fronto į Vilnių grįžo Sergejaus motinos Basios broliai – Vulfas ir Josifas Kovarskiai. Jie prašė Fetinijos atiduoti jiems sūnėną, bet moteris nesutiko. Sergejus laikė ją savo motina. Tiesos nežinojo. Tik po Fetinijos mirties berniukas sužinojo, kad jį augino teta.
S.K. Kai man buvo dešimt metų, sužinojau, kad mane karo metu išgelbėjo ir dešimt metų sunkiomis sąlygomis augino Korablikovų šeima – Fetinija ir Jevdokija. Kai šitai sužinojau, mano gyvenimo istoriją teko perrašyti. Buvo nelengvų susitikimų, pasakojimų apie motiną, apie tėvą Makarą Korablikovą, jų žūties aplinkybes. Pradėjau jausti, kad aš tikrai žydas...
Prie savo pavardės Sergejus Korablikovas pridėjo dar ir motinos pavardę – Kovarskaja. Jis pasirinko medicinos mokslus ir iki šiol dirba gydytoju.
S.K. Studijavau ir baigiau savo mokslus Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Čia tapau gydytoju. Teko dirbti Antakalnio klinikinėje ligoninėje kardiologu, vėliau tos ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju. Paskui išvažiavau į Pietų Jemeną, trejus metus dirbau gydytoju Adeno centrinėje ligononėje. Dar dvejus metus – Indijoje.
1980-ųjų pabaigoje Sergejus nuvyko į Izraelį. Ten jo laukė jaudinantis susitikimas.
S.K. Su mano dėdėm, su mano motinos broliais, kurie tada gyveno Netanijoje. Iki to turistinio vizito aš buvau ateistas, – tokia buvo mano pasaulėžiūra. O šalia Raudų sienos pajutau kažką transcendentinio, pajutau, kad noriu pasilikti čia su tom dulkėm, su tom bėdom, kurios yra. Ir priėmiau sprendimą.
1991 metais Sergejus Korablikovas su žmona išvyko į Izraelį, gyvena Tiberijoje, dirba gydytoju. Bet gyvenimo pradžia vis dar neduoda jam ramybės. Todėl Sergejus kuria eiles.
Есть надежда, которую трудно убить
Даже выстрелом в сердце, в упор,
Это знают лишь те, кто умеет любить,
Кто не хочет смириться, не может забыть,
Сколько б лет не промчалось с тех пор.
(Yra viltis, ir ją sunaikinti sunku, / Net šūviu į širdį, visai iš arti. / Tai žino tie, kurie myli, / Kas nenori nurimti, negali užmiršti, / Kad ir kiek prabėgtų dienų. Vertė Skaistė Vilimaitė)
Šiam tekstui panaudota Lilijos Kopač parengtos 2006 m. sausio televizijos laidos „Menora“ medžiaga, kurios metu Sergejus Korablikovas-Kovarskis papasakojo savo išsigelbėjimo istoriją
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009