žydų gelbėtojai
Kibelaitė Juozapa
Stefanija EIGELYTĖ
Juozapa KIBELAITĖ
Petras RAUDA
Pirmąją karo dieną moteris su trimečiu berniuku bėgo iš bombarduojamo Kauno. Bombai pataikius tiesiai į bėglių sunkvežimį, moteriai sužeidė koją, o viena iš skeveldrų pataikė mažajam Aleksandrui į kairę akį. Sužeistieji pakliuvo į ligoninę, bet kažkam pranešus, jog jie žydai, abu buvo nuvežti į getą. Gete moteris papirko sargybinį, kuriam atidavė brangią šeimos relikviją – žiedą, ir gavo iš jo suklastotus dokumentus. Taip jai pavyko ištrūkti iš geto, tačiau sužeistam berniukui reikėjo ypatingos pagalbos ir slaugos. Todėl ji paprašė vienuoles Juozapą Kibelaitę ir Stefaniją Eigelytę paslėpti berniuką bažnyčios prieglaudoje Utenoje, o pati susirado prieglobstį kaime. Vaikų prieglaudą globojo klebonas Petras Rauda. Kai motina atvirai papasakojo, jog jos sūnus – žydas, seserys vienuolės atsakė, jog tai neturi jokios reikšmės. Berniukas buvo įregistruotas Aleksandro Turakovo pavarde ir liko prieglaudoje. Vienuolių ir kunigo prašymu jį apžiūrėjo gydytojas, puikiai žinojęs, kas gresia už pagalbą žydams ir pasakė, jog berniukas niekada nematys kaire akimi.
Savo prisiminimuose Aleksandras Šinderis rašo:
„Aš iki šiol lyg per miglą atmenu... Nuo krentančių bombų žemė maišosi su dangumi, atrodo, kad tūkstančiai adatų susminga į mano kūną, o aš iš baimės valgau žemę ir šaukiu...
Gete neprisimenu jokių veidų, tik begalinis alkis ir aplinkui tamsu, šalta ir viskas aplinkui panašu į šlapią asfaltą.
Prieglaudoje atvirkščiai – nebeskauda, šilta, kažkokios malonios ir geros moterys, bet valgyti vis tiek norisi...
Miškas, tai šviesus, tai tamsus, diena, naktis, aš sėdžiu miške moteriai ant kelių ir ji kažką pasakoja man pažįstama lietuvių kalba, man nebaisu...
1950 metais iš Sibiro lagerių grįžo mane globojęs kunigas Petras Rauda. Išgyvenimai palaužė jo sveikatą, grįžęs į gimtinę jis atgulė į ligoninę. Mama nusivedė mane jį aplankyti ir nors visai aklas, kunigas pažino mane.
– Aleksiuk, mažyli, ar tai tu? – paklausė jis lietuviškai ir aš verkdamas apkabinau jį...
Po karo gyvi išlikę berniuko tėvai atvažiavę į prieglaudą pamatė jį gyvą ir gerokai paaugusį. Jo tėvas apsikabino medį ir pravirko. O juk tai buvo visą karą išbuvęs fronte ir du kartus sužeistas vyras...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Juozapa KIBELAITĖ
Petras RAUDA
Pirmąją karo dieną moteris su trimečiu berniuku bėgo iš bombarduojamo Kauno. Bombai pataikius tiesiai į bėglių sunkvežimį, moteriai sužeidė koją, o viena iš skeveldrų pataikė mažajam Aleksandrui į kairę akį. Sužeistieji pakliuvo į ligoninę, bet kažkam pranešus, jog jie žydai, abu buvo nuvežti į getą. Gete moteris papirko sargybinį, kuriam atidavė brangią šeimos relikviją – žiedą, ir gavo iš jo suklastotus dokumentus. Taip jai pavyko ištrūkti iš geto, tačiau sužeistam berniukui reikėjo ypatingos pagalbos ir slaugos. Todėl ji paprašė vienuoles Juozapą Kibelaitę ir Stefaniją Eigelytę paslėpti berniuką bažnyčios prieglaudoje Utenoje, o pati susirado prieglobstį kaime. Vaikų prieglaudą globojo klebonas Petras Rauda. Kai motina atvirai papasakojo, jog jos sūnus – žydas, seserys vienuolės atsakė, jog tai neturi jokios reikšmės. Berniukas buvo įregistruotas Aleksandro Turakovo pavarde ir liko prieglaudoje. Vienuolių ir kunigo prašymu jį apžiūrėjo gydytojas, puikiai žinojęs, kas gresia už pagalbą žydams ir pasakė, jog berniukas niekada nematys kaire akimi.
Savo prisiminimuose Aleksandras Šinderis rašo:
„Aš iki šiol lyg per miglą atmenu... Nuo krentančių bombų žemė maišosi su dangumi, atrodo, kad tūkstančiai adatų susminga į mano kūną, o aš iš baimės valgau žemę ir šaukiu...
Gete neprisimenu jokių veidų, tik begalinis alkis ir aplinkui tamsu, šalta ir viskas aplinkui panašu į šlapią asfaltą.
Prieglaudoje atvirkščiai – nebeskauda, šilta, kažkokios malonios ir geros moterys, bet valgyti vis tiek norisi...
Miškas, tai šviesus, tai tamsus, diena, naktis, aš sėdžiu miške moteriai ant kelių ir ji kažką pasakoja man pažįstama lietuvių kalba, man nebaisu...
1950 metais iš Sibiro lagerių grįžo mane globojęs kunigas Petras Rauda. Išgyvenimai palaužė jo sveikatą, grįžęs į gimtinę jis atgulė į ligoninę. Mama nusivedė mane jį aplankyti ir nors visai aklas, kunigas pažino mane.
– Aleksiuk, mažyli, ar tai tu? – paklausė jis lietuviškai ir aš verkdamas apkabinau jį...
Po karo gyvi išlikę berniuko tėvai atvažiavę į prieglaudą pamatė jį gyvą ir gerokai paaugusį. Jo tėvas apsikabino medį ir pravirko. O juk tai buvo visą karą išbuvęs fronte ir du kartus sužeistas vyras...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005