žydų gelbėtojai
Kavaliauskienė Ona
Iš Anos Koc interviu:
Ona kažkada dirbo pas mus namų šeimininke. Daug metų nebuvau jos mačiusi. Vieną kartą atėjau į darbą ir ją pamačiau. Pas mus dažnai ateidavo lietuviai – mes atnešdavome jiems daiktų, o jie mums – maisto, keisdavomės. Ji man sako: „Ir tu čia, vargšelė! žinok: jei tau bus blogai – štai mano adresas, būtinai iš karto pranešk, aš tave pasiimsiu.“
Tuomet negalėjau išeiti iš geto – turėjau tėvus ir ligotą seserį. Visų Ona negalėtų priimti, o aš negalėjau jų palikti likimo valiai.
Taip mes ir gyvenome... Kai kas pas partizanus nuėjo, kai kam pažįstami, lietuviai padėjo. Diena po dienos eidavome į darbą. Vakarais susitikdavome pasišnekučiuoti. Gete buvo daug pažįstamų, bet kasdien vis naujos žinios – tai vieną suėmė, tai kitą... Getas tuštėjo.
Sulaukėme 1944 metų. Pasklido kalbos, kad ruošiama Vaikų akcija. Kas galėjo, išnešė iš geto savo vaikus. Priešais getą buvo Baublio ligoninė, jis priimdavo ten vaikus.
Buvo ir kitų lietuvių, kurie padėjo, daug tokių buvo.
Ir štai atėjo Vaikų akcijos diena. Tai buvo 1944 metų kovo 27. Aš irgi jai ruošiausi: juk turėjau pasiligojusius tėvus, seserį. Mano kambarėlis buvo mažiukas. Paprašiau savo draugų – pati jėgų neturėjau – padaryti lubose angą ir paslėpti mano tėvus palėpėje. Įėjimas į palėpę buvo iš gatvės, kopėčiomis. Paprašiau, kad išneštų tas kopėčias į kitą kiemą.
Atėjo vokiečiai. Tą dieną likau namie, nėjau į darbą. Parodžiau jiems savo pažymėjimą – kad dirbu. Jie paklausė, ar čia yra senų žmonių, atsakiau, kad ne. Išėjo. Tėvus nuleidau, bet man kažkas pasakė, kad akcija tęsis ir rytoj.
Vokiečiai atėjo ir kitą dieną. Pamatė dureles į palėpę, atsitempė kopėčias ir nuvilko mano tėvus. Mano mama net nuvirto – ji negalėjo nulipti pati. Tėvas ją pakėlė. Juos išvedė. Išbėgau iš paskos – sakiau, aš esu duktė, irgi eisiu kartu. Mane primušė ir pasakė, kad aš niekur neisiu, kad dar padirbėsiu jų labui, o tada jie mane sunaikins.
Likau viena. Pas mane atėjo draugė, ir mes kartu apverkėme mūsų gimines.
Ką aš galėjau padaryti? Laukti, kol mane ves į IX-tą fortą? Pro mano langus, už sodelio, matėsi, kaip žmonės buvo vedami į IX fortą. Ir aš nusprendžiau: ne, gete neliksiu.
Perdaviau žinutę Onai. Ji atėjo pas mane į darbą ir pasakė: nedelsk, reikia tuoj pat išeiti.
Pagalvojau, kad reikia būtinai pasiimti daiktų – siuvimo mašiną, dar kai ką: juk man reikės kažkaip prasimaitinti.
Susitariau su vairuotojais, kurie vežė žmones į kitas stovyklas. Jie išvežė mano daiktus iš išmetė iš sunkvežimio sutartoje vietoje. Aš su Ona buvau susitarusi, ji viską paėmė, parsinešė namo. Susitarėme su ja dėl dienos, kada aš išeisiu. Išeiti buvo labai sunku, nes vokiečiai, artėjant pabaigai skaičiavo, kiek žmonių iš geto išeina, ir kiek įeina.
Išvakarėse man giminaitis gete sakė: kaip tu eisi? Juk vakar nušovė 120 žmonių. „Gerai“, – atsakiau, -– „aš būsiu šimtas dvidešimt pirma. Ieškokite žmogaus į mano vietą, aš nebegrįšiu.“
Išėjau. Su brigada nuėjau į darbą. Mes dirbome Sporto halėje, o Ona gyveno Žaliakalnyje. Ji pas mane atėjo. Nusiėmiau geltonuosius ženklus, kartu pajudėjome link jos namo. Ona sako: „Tau reikia įkvėpti gryno oro“, ir mes prisėdome pailsėti.
Pro šalį ėjo vokiečiai, susidomėjo – ką mes čia veikiame? Ona mokėjo kelis žodžius vokiškai, pasakė: „Tai mano draugė, mes čia susėdome paplepėti.“ Aš tylėjau...
Pernakvojau pas ją. Onos mama gyveno Višakio Rūdoje. Ona pasakė – aš ten tave nuvešiu, vėliau ir pati su vaikais atvažiuosiu. Nuvežė mane pas savo mamą, po kelių savaičių ir pati atvažiavo: Kaune buvo neramu, ji ten bijojo pasilikti.
Ona Kavaliauskienė... Kaip aš galiu ją užmiršti... Ona buvo tarsi angelas. Ji duodavo man geresnį kąsnį, nei savo vaikams – ji turėjo du vaikus, sūnų ir dukrytę. Ir tie mane saugojo. Pamatę vokiečius, atbėgdavo: „Teta, vokiečiai!”. Ir mane paslėpdavo.
Išbuvau ten nuo 1944 m. gegužės 5 d. iki rugpjūčio 1 d.
Kai atėjo Sovietų valdžia, išvažiavau į Kauną.
Ona kažkada dirbo pas mus namų šeimininke. Daug metų nebuvau jos mačiusi. Vieną kartą atėjau į darbą ir ją pamačiau. Pas mus dažnai ateidavo lietuviai – mes atnešdavome jiems daiktų, o jie mums – maisto, keisdavomės. Ji man sako: „Ir tu čia, vargšelė! žinok: jei tau bus blogai – štai mano adresas, būtinai iš karto pranešk, aš tave pasiimsiu.“
Tuomet negalėjau išeiti iš geto – turėjau tėvus ir ligotą seserį. Visų Ona negalėtų priimti, o aš negalėjau jų palikti likimo valiai.
Taip mes ir gyvenome... Kai kas pas partizanus nuėjo, kai kam pažįstami, lietuviai padėjo. Diena po dienos eidavome į darbą. Vakarais susitikdavome pasišnekučiuoti. Gete buvo daug pažįstamų, bet kasdien vis naujos žinios – tai vieną suėmė, tai kitą... Getas tuštėjo.
Sulaukėme 1944 metų. Pasklido kalbos, kad ruošiama Vaikų akcija. Kas galėjo, išnešė iš geto savo vaikus. Priešais getą buvo Baublio ligoninė, jis priimdavo ten vaikus.
Buvo ir kitų lietuvių, kurie padėjo, daug tokių buvo.
Ir štai atėjo Vaikų akcijos diena. Tai buvo 1944 metų kovo 27. Aš irgi jai ruošiausi: juk turėjau pasiligojusius tėvus, seserį. Mano kambarėlis buvo mažiukas. Paprašiau savo draugų – pati jėgų neturėjau – padaryti lubose angą ir paslėpti mano tėvus palėpėje. Įėjimas į palėpę buvo iš gatvės, kopėčiomis. Paprašiau, kad išneštų tas kopėčias į kitą kiemą.
Atėjo vokiečiai. Tą dieną likau namie, nėjau į darbą. Parodžiau jiems savo pažymėjimą – kad dirbu. Jie paklausė, ar čia yra senų žmonių, atsakiau, kad ne. Išėjo. Tėvus nuleidau, bet man kažkas pasakė, kad akcija tęsis ir rytoj.
Vokiečiai atėjo ir kitą dieną. Pamatė dureles į palėpę, atsitempė kopėčias ir nuvilko mano tėvus. Mano mama net nuvirto – ji negalėjo nulipti pati. Tėvas ją pakėlė. Juos išvedė. Išbėgau iš paskos – sakiau, aš esu duktė, irgi eisiu kartu. Mane primušė ir pasakė, kad aš niekur neisiu, kad dar padirbėsiu jų labui, o tada jie mane sunaikins.
Likau viena. Pas mane atėjo draugė, ir mes kartu apverkėme mūsų gimines.
Ką aš galėjau padaryti? Laukti, kol mane ves į IX-tą fortą? Pro mano langus, už sodelio, matėsi, kaip žmonės buvo vedami į IX fortą. Ir aš nusprendžiau: ne, gete neliksiu.
Perdaviau žinutę Onai. Ji atėjo pas mane į darbą ir pasakė: nedelsk, reikia tuoj pat išeiti.
Pagalvojau, kad reikia būtinai pasiimti daiktų – siuvimo mašiną, dar kai ką: juk man reikės kažkaip prasimaitinti.
Susitariau su vairuotojais, kurie vežė žmones į kitas stovyklas. Jie išvežė mano daiktus iš išmetė iš sunkvežimio sutartoje vietoje. Aš su Ona buvau susitarusi, ji viską paėmė, parsinešė namo. Susitarėme su ja dėl dienos, kada aš išeisiu. Išeiti buvo labai sunku, nes vokiečiai, artėjant pabaigai skaičiavo, kiek žmonių iš geto išeina, ir kiek įeina.
Išvakarėse man giminaitis gete sakė: kaip tu eisi? Juk vakar nušovė 120 žmonių. „Gerai“, – atsakiau, -– „aš būsiu šimtas dvidešimt pirma. Ieškokite žmogaus į mano vietą, aš nebegrįšiu.“
Išėjau. Su brigada nuėjau į darbą. Mes dirbome Sporto halėje, o Ona gyveno Žaliakalnyje. Ji pas mane atėjo. Nusiėmiau geltonuosius ženklus, kartu pajudėjome link jos namo. Ona sako: „Tau reikia įkvėpti gryno oro“, ir mes prisėdome pailsėti.
Pro šalį ėjo vokiečiai, susidomėjo – ką mes čia veikiame? Ona mokėjo kelis žodžius vokiškai, pasakė: „Tai mano draugė, mes čia susėdome paplepėti.“ Aš tylėjau...
Pernakvojau pas ją. Onos mama gyveno Višakio Rūdoje. Ona pasakė – aš ten tave nuvešiu, vėliau ir pati su vaikais atvažiuosiu. Nuvežė mane pas savo mamą, po kelių savaičių ir pati atvažiavo: Kaune buvo neramu, ji ten bijojo pasilikti.
Ona Kavaliauskienė... Kaip aš galiu ją užmiršti... Ona buvo tarsi angelas. Ji duodavo man geresnį kąsnį, nei savo vaikams – ji turėjo du vaikus, sūnų ir dukrytę. Ir tie mane saugojo. Pamatę vokiečius, atbėgdavo: „Teta, vokiečiai!”. Ir mane paslėpdavo.
Išbuvau ten nuo 1944 m. gegužės 5 d. iki rugpjūčio 1 d.
Kai atėjo Sovietų valdžia, išvažiavau į Kauną.