žydų gelbėtojai
Kauneckas Vytautas
Vytautas KAUNECKAS
Kaune slėpė Rivą Šmuklerytę-Osherovich, muzikę Gertą Bagrianskienę, jos vyrą Polį Bagrianskį.
Sužinojęs, kad gete atsidūrė Viršubskių šeima, kurią pažinojo dar Berlyne, Vytautas Kauneckas išsirūpino leidimą įeiti į getą. Teisės mokslų daktaras Grigorijus Viršubskis, gete, kažkuriame iš kiemų pjovė malkas. Jo namuose Kauneckas rado tik žmoną Liolę, pianistę, ir sūnų, jau paauglį. Paliko jiems kiek pinigų...
Tų pačių metų gruodį Kauneckai persikraustė į kitą butą ir priglaudė pabėgusią iš geto Rivą Šmuklerytę. Riva per dienas sėdėdavo prie radijo imtuvo ir gaudydavo uždraustas žinias iš Vakarų ir Rytų. Vėliau teko ją perkelti į nuošalesnę vietą, už „Saulės“ gimnazijos, pas geras Natašas – Fugalevičiūtę ir Jegorovą. Kai kada, Kaunecko lydima, Riva grįždavo pernakvoti į jo namus. Kartą prieš komendanto valandą Savanorių prospekte jie pateko į dviejų įkaušusių baltaraiščių susišaudymą, šaligatviu netoli jų ėmė čežėti kulkos.
Riva Šmuklerytė paprašė Kaunecko priglausti jos draugę Gertą Bagrianskienę, kuri su vyru Poliu ir šešiamete dukra Rosian rengėsi pabėgti iš geto. Gerta ne tik buvo apgyvendinta atskirame kambaryje, pavyko net ją priregistruoti, kad gautų duonos kortelę. Adresų biuro tarnautoja lietuvė, pažvelgusi į nuotrauką pase tikriausiai suprato, kad „auklė“ – visai ne Barauskienė Gabrielė, gimusi Grenoblyje... Bet nieko nepasakė ir uždėjo anspaudą namų knygoje.
Gerta, gimusi Dancige, studijavo muziką Paryžiuje, jos vyras Polis studijas baigė Anglijoje. Išsilavinę, malonūs žmonės. Abu buvo įsigiję suklastotus pasus ir ketino iš Kauno persikelti į Vilnių. Polis Bagrianskis gerai mokėjo vokiečių kalbą ir nebuvo panašus į žydą. Vytautas Kauneckas ir Edė Jankutė paruošė fiktyvią komandiruotės pažymą, kad pilietis N (netikra pavardė) važiuoja darbo reikalais į Vilnių. V. Kauneckas ir E. Jankutė dalyvavo pavojingame dvigubame „nusikaltime“ – padėjo žydui ir suklastojo dokumentus. Tie popieriaus lapai buvo lyg užtaisytos bombos.
V. Kauneckas tada net neįtarė, kad jų ir Polio Bagrianskio gyvybės pakibs ant plauko... Kas įvyko toliau, jam po karo papasakojo Riva Šmuklerytė. P. Bagrianskis, matyt, nenorėjo Kaunecko post factum gąsdinti. Tada jis laimingai nuvažiavo į Vilnių, kur pradžiai apsistojo pas Jokūbą Gensą, Vilniaus geto komendantą, po to susirado kambarį ir dienos metu ėjo gatve, nešinas lagaminėliu. Staiga jį sustabdė trys vyrai: „Ei, Bagrianski, o ko tu laisvai vaikštai? Kodėl netupi gete?“ Tai buvo vaikinai, kadaise mokęsi kartu su juo vienoje mokykloje. Jie pristatė savo bendramokslį į gestapo būstinę Lukiškių aikštėje ir, palikę koridoriuje, įėjo į viršininko kabinetą pranešti, kad sulaikė pabėgusį iš geto žydą.
Ką daryti? Juk nukentės ne tik jis, bet ir tie lietuviai, kurie jam išdavė suklastotą pažymėjimą, sprendė Bagrianskis. Išsitraukęs piniginę, jis skubiai užkišo ją už radiatoriaus, – daugiau nebuvo kur ją paslėpti. Polį Bagrianskį už pabėgimą nuteisė mirti, bet J. Gensui pavyko jį išpirkti. Geto komendantas bijojo, kad neištvėręs kankinimų kalėjime, P. Bagrianskis neprasitartų apie savo apsilankymą jo bute... Būtų nukentėjusi visa jo šeima. Teko išpirkti Polį iš kalėjimo, o kartu su juo net 40 kitų kalinių žydų. Kreipiantis dėl vieno žmogaus galėtų sukelti įtarimą. P. Bagrianskis niekada nesužinojo, kiek buvo sumokėta. 1942 metais vokiečiai Rytų fronte tebesiveržė pirmyn, ir dar buvo galima abejoti, kaip baigsis karas. Kauneckų įnamei, žinoma, be galo dirgino nervus nežinia kiek truksiąs slapstymasis; ji negalvojo užsibūti draugų pastogėje. Vieną dieną apsivilkusi dailius kotiko kailinius Gerta išėjo į miestą. Tai buvo daugiau nei rizikinga. Žmonės stebėjosi: „Žiūrėk, žydė laisva vaikšto“. Šis jos žygis buvo pavojingas visiems, todėl Gerta nutarė palikti Kauneckų namus. Per kažkokias pažintis ji pateko į ponios Banienės dvarelį netoli Kauno. Banienė patikėjo, kad priima sodininko našlę, bet vėliau, sužinojusi, jog slepia žydę, neparodė jokio priešiškumo.
Karo pabaigos Gerta Bagrianskienė sulaukė Kaune slapstydamasi kartu su Riva Šmukleryte. Sykį per atvirą langą įlindo vagys ir išsinešė siuvimo mašiną, abi slapukės buvo tuo metu virtuvėje, tačiau bijojo vagims pasirodyti.
Polis Bagrianskis, prieš pat Vilniaus geto likvidavimą iš ten pabėgo ir atėjo į Keturiasdešimties Totorių kaimą. Čia kreipėsi į Kuzminskius, kuriuos pažinojo kaip gerus žmones, kai kartu su brigada iš geto dirbo miško paruošų darbus. Mažametis šeimininkų sūnus Antonas nuvedė Bagrianskį į Rūdninkų girią, pas partizanus.
Vytautas Kauneckas rūpinosi ir Bagrianskių dukrele Rosian. Jos reikalu jis kreipėsi į Kauno kunigų seminarijos rektorių Pranciškų Petraitį. Šis apgailestavo negalįs jos priimti, nes savo bute slėpęs tris žydų vaikus ir žmonės jau imą apie tai kalbėti. R. Bagrianskytei suklastotus metrikus gavo kunigas Stanislovas Būdavas ir ji gyveno Kulautuvoje pas Lidiją Golubovienę... Ši buvo apskųsta, kad laikanti žydų vaiką. Buvo atvažiavę du vokiečiai mergaitės paimti. Nežinia kaip L. Golubovienė įtikino vyresnį laipsniu ir amžiumi vokietį ir jie mergaitę paliko. Po karo L. Golubovienė buvo ištremta į Igarką. Negreitai ji grįžo į Lietuvą...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Kaune slėpė Rivą Šmuklerytę-Osherovich, muzikę Gertą Bagrianskienę, jos vyrą Polį Bagrianskį.
Sužinojęs, kad gete atsidūrė Viršubskių šeima, kurią pažinojo dar Berlyne, Vytautas Kauneckas išsirūpino leidimą įeiti į getą. Teisės mokslų daktaras Grigorijus Viršubskis, gete, kažkuriame iš kiemų pjovė malkas. Jo namuose Kauneckas rado tik žmoną Liolę, pianistę, ir sūnų, jau paauglį. Paliko jiems kiek pinigų...
Tų pačių metų gruodį Kauneckai persikraustė į kitą butą ir priglaudė pabėgusią iš geto Rivą Šmuklerytę. Riva per dienas sėdėdavo prie radijo imtuvo ir gaudydavo uždraustas žinias iš Vakarų ir Rytų. Vėliau teko ją perkelti į nuošalesnę vietą, už „Saulės“ gimnazijos, pas geras Natašas – Fugalevičiūtę ir Jegorovą. Kai kada, Kaunecko lydima, Riva grįždavo pernakvoti į jo namus. Kartą prieš komendanto valandą Savanorių prospekte jie pateko į dviejų įkaušusių baltaraiščių susišaudymą, šaligatviu netoli jų ėmė čežėti kulkos.
Riva Šmuklerytė paprašė Kaunecko priglausti jos draugę Gertą Bagrianskienę, kuri su vyru Poliu ir šešiamete dukra Rosian rengėsi pabėgti iš geto. Gerta ne tik buvo apgyvendinta atskirame kambaryje, pavyko net ją priregistruoti, kad gautų duonos kortelę. Adresų biuro tarnautoja lietuvė, pažvelgusi į nuotrauką pase tikriausiai suprato, kad „auklė“ – visai ne Barauskienė Gabrielė, gimusi Grenoblyje... Bet nieko nepasakė ir uždėjo anspaudą namų knygoje.
Gerta, gimusi Dancige, studijavo muziką Paryžiuje, jos vyras Polis studijas baigė Anglijoje. Išsilavinę, malonūs žmonės. Abu buvo įsigiję suklastotus pasus ir ketino iš Kauno persikelti į Vilnių. Polis Bagrianskis gerai mokėjo vokiečių kalbą ir nebuvo panašus į žydą. Vytautas Kauneckas ir Edė Jankutė paruošė fiktyvią komandiruotės pažymą, kad pilietis N (netikra pavardė) važiuoja darbo reikalais į Vilnių. V. Kauneckas ir E. Jankutė dalyvavo pavojingame dvigubame „nusikaltime“ – padėjo žydui ir suklastojo dokumentus. Tie popieriaus lapai buvo lyg užtaisytos bombos.
V. Kauneckas tada net neįtarė, kad jų ir Polio Bagrianskio gyvybės pakibs ant plauko... Kas įvyko toliau, jam po karo papasakojo Riva Šmuklerytė. P. Bagrianskis, matyt, nenorėjo Kaunecko post factum gąsdinti. Tada jis laimingai nuvažiavo į Vilnių, kur pradžiai apsistojo pas Jokūbą Gensą, Vilniaus geto komendantą, po to susirado kambarį ir dienos metu ėjo gatve, nešinas lagaminėliu. Staiga jį sustabdė trys vyrai: „Ei, Bagrianski, o ko tu laisvai vaikštai? Kodėl netupi gete?“ Tai buvo vaikinai, kadaise mokęsi kartu su juo vienoje mokykloje. Jie pristatė savo bendramokslį į gestapo būstinę Lukiškių aikštėje ir, palikę koridoriuje, įėjo į viršininko kabinetą pranešti, kad sulaikė pabėgusį iš geto žydą.
Ką daryti? Juk nukentės ne tik jis, bet ir tie lietuviai, kurie jam išdavė suklastotą pažymėjimą, sprendė Bagrianskis. Išsitraukęs piniginę, jis skubiai užkišo ją už radiatoriaus, – daugiau nebuvo kur ją paslėpti. Polį Bagrianskį už pabėgimą nuteisė mirti, bet J. Gensui pavyko jį išpirkti. Geto komendantas bijojo, kad neištvėręs kankinimų kalėjime, P. Bagrianskis neprasitartų apie savo apsilankymą jo bute... Būtų nukentėjusi visa jo šeima. Teko išpirkti Polį iš kalėjimo, o kartu su juo net 40 kitų kalinių žydų. Kreipiantis dėl vieno žmogaus galėtų sukelti įtarimą. P. Bagrianskis niekada nesužinojo, kiek buvo sumokėta. 1942 metais vokiečiai Rytų fronte tebesiveržė pirmyn, ir dar buvo galima abejoti, kaip baigsis karas. Kauneckų įnamei, žinoma, be galo dirgino nervus nežinia kiek truksiąs slapstymasis; ji negalvojo užsibūti draugų pastogėje. Vieną dieną apsivilkusi dailius kotiko kailinius Gerta išėjo į miestą. Tai buvo daugiau nei rizikinga. Žmonės stebėjosi: „Žiūrėk, žydė laisva vaikšto“. Šis jos žygis buvo pavojingas visiems, todėl Gerta nutarė palikti Kauneckų namus. Per kažkokias pažintis ji pateko į ponios Banienės dvarelį netoli Kauno. Banienė patikėjo, kad priima sodininko našlę, bet vėliau, sužinojusi, jog slepia žydę, neparodė jokio priešiškumo.
Karo pabaigos Gerta Bagrianskienė sulaukė Kaune slapstydamasi kartu su Riva Šmukleryte. Sykį per atvirą langą įlindo vagys ir išsinešė siuvimo mašiną, abi slapukės buvo tuo metu virtuvėje, tačiau bijojo vagims pasirodyti.
Polis Bagrianskis, prieš pat Vilniaus geto likvidavimą iš ten pabėgo ir atėjo į Keturiasdešimties Totorių kaimą. Čia kreipėsi į Kuzminskius, kuriuos pažinojo kaip gerus žmones, kai kartu su brigada iš geto dirbo miško paruošų darbus. Mažametis šeimininkų sūnus Antonas nuvedė Bagrianskį į Rūdninkų girią, pas partizanus.
Vytautas Kauneckas rūpinosi ir Bagrianskių dukrele Rosian. Jos reikalu jis kreipėsi į Kauno kunigų seminarijos rektorių Pranciškų Petraitį. Šis apgailestavo negalįs jos priimti, nes savo bute slėpęs tris žydų vaikus ir žmonės jau imą apie tai kalbėti. R. Bagrianskytei suklastotus metrikus gavo kunigas Stanislovas Būdavas ir ji gyveno Kulautuvoje pas Lidiją Golubovienę... Ši buvo apskųsta, kad laikanti žydų vaiką. Buvo atvažiavę du vokiečiai mergaitės paimti. Nežinia kaip L. Golubovienė įtikino vyresnį laipsniu ir amžiumi vokietį ir jie mergaitę paliko. Po karo L. Golubovienė buvo ištremta į Igarką. Negreitai ji grįžo į Lietuvą...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005