žydų gelbėtojai

Pagarba Holokausto aukoms-mūsų kultūros dalis.

Romualdas Beniušis

Kasmet birželio mėnesį, atšventę visoje Lietuvoje garsius Šv. Antano atlaidus, o šiemet paminėję ir 760-ąjį miesto jubiliejų, kretingiškiai turėtų prisiminti ir 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjusį TSRS – Vokietijos karą, atnešusį miestui ir jos žmonėms nepataisomą žalą ir baisias nelaimes.
Nacių ir jų vietinių talkininkų vykdytas žydų genocidas – didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. Dar niekada šalies istorijoje per kelis mėnesius nebuvo nužudyta tiek daug niekuo nekaltų žmonių. Aukų skaičius atskleidžia didžiulį tragedijos mastą. Holokausto metu buvo naikinami ne tik žmonės, bet ir ilgus metus kurta žydų-litvakų kultūra, tradicijos, materialinis ir kultūrinis žydų tautos ir visos valstybės paveldas. Per trumpą laiką ištuštėjo šalies miestai ir miesteliai, kaip dūmas išnyko kažkada juose šalia mūsų gyvenę žmonės: kaimynai, pažįstami, bičiuliai. Gydytojai, nuo mirties išgelbėję tūkstančius žmonių, prekybininkai, sunkiu žmonėms momentu padėdavę prekėmis ir pinigais, fotografai, kirpėjai ir amatininkai...
Ne išimtis buvo ir Kretinga. 1941 metų birželio 26 dieną, vykdant prieš žydus nukreiptas represijas ir padegus sinagogą, kilo milžiniškas gaisras, nusiaubęs visą Kretingos centrą, senamiestį, sudeginęs bažnyčią, jos renesansinį bokštą, visoje Lietuvoje garsėjusius vargonus, vienuolyną. Taip buvo padaryta nepataisoma žala miesto architektūriniam bei kultūriniam paveldui. Sudegęs senamiestis taip ir nebuvo atkurtas. Naciai ir jų vietiniai padėjėjai per keletą mėnesių nužudė 1056 niekuo nekaltus žmones. Tai Kretingos ir jos apylinkių, taip pat Skuodo ir Mosėdžio žydai, rusai, lietuviai... Jų palaikai ilsisi Kretingos žydų kapinėse, Kvecių miškelyje. Nerašysime čia apie budelius – masinių žudynių organizatorius ir vykdytojus. Jų žvėriškumą ir sadizmą liudija išlikę dokumentai, liudininkų parodymai, knygos.
Apie tai rašoma 1960 metais išleistoje knygoje ,,Hitleriniai žudikai Kretingoje“, 2011 metais išleistame rinkinyje ,,Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 metais“ ir kt. Žudikų metodus aiškiai parodo 1944 metų gruodžio mėnesį Kretingos apskrities sovietinės administracijos ir Sovietinės armijos pareigūnų atlikta nužudytųjų asmenų palaikų ekshumacija. Buvo ištirtos Alkos kalno zonoje, netoli Dimitravo kaimo, Kretingos rajone esančios keturios duobės, kuriose buvo rasti 438 asmenų palaikai. Nužudytieji – tai žydų moterys, paaugliai ir vaikai. Vaikų palaikuose kulkų nerasta, jie buvo vietoje užmušti ar užkasti gyvi. Tokie buvo budelių metodai ir ne tik čia, Alkos kalno papėdėje, bet ir kitur Lietuvoje. Dauguma budelių susilaukė vienokios ar kitokios bausmės, kitų teisėjas bus Dievas.
Nuo Holokausto pradžios praėjo daugiau nei 70 metų, beveik neliko to meto įvykių liudininkų, nedaug žinome apie nužudytuosius nekaltus žmones, amžinam poilsiui atgulusius Kretingos žydų kapinėse ir Kvecių miškelyje. Matyt, kad dauguma iš jų taip ir liks amžiams nekaltai nužudyti bevardžiai žydai, o juk kiekvienas iš jų čia kažkur gyveno, augino vaikus, svajojo apie ateitį, statė ir kūrė ,dirbo, taip prisidėdami prie Lietuvos valstybės stiprinimo ir jos gerovės.
Vienas iš jų, kuriuos dar žmonės mena, tai gydytojas Dovydas Karlinskis. Kilęs iš Kretingos miesto žydų, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, ten tarnavo gydytoju. Sugrįžęs į Kretingą, čia dirbo karo ligoninėje, vertėsi privačia praktika, garsėjo kaip aukštos kvalifikacijos gydytojas, neatsisakantis padėti ir vargingesniam žmogui, todėl žmonės jį vertino ir gerbė. Jis su šeima gyveno Vytauto g. 2, šalia Viešosios aikštės stovėjusiame name, kur priiminėdavo ir ligonius. Nuo 1938 metų persikėlė į namą Viešojoje aikštėje 27. Be gydytojo veiklos, nuo 1925 metų užsiėmė ir pedagogine veikla – buvo Kretingos žydų vidurinės mokyklos mokytoju.
Apie Dovydo Karlinskio taurius darbus neseniai papasakojo Kretingos centrinės ligoninės gydytoja-radiologė Emilija Pakutinskienė. Jos tėvai Zofija ir Vincas Jankauskai 1932–1956 metais gyveno Kretingos rajone Budrių kaime ir Budrių pradinėje mokykloje dirbo mokytojais. Jų 3 metų dukrai Emilijai susirgus sunkiu plaučių uždegimu, tik tėvo iš Kretingos skubiai atvežto gydytojo Dovydo Karlinskio dėka ji pasveiko, užaugusi pati tapo gydytoja ir iki šiol dirba mėgstamą darbą.
Nuo mirties išgelbėtų šio gydytojo pacientų buvo šimtai, bet rasinio genocido vykdytojų tai visai nedomino, nes žydų likimas, nepriklausomai nuo jų veiklos ir nuopelnų mūsų valstybei, buvo nulemtas iš anksto – Lietuvoje jų neturėjo likti.
Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje, buvo nemažai žmonių, kurie tam priešinosi ir, vykdydami savo krikščionišką pareigą, pasibaisėję nekaltų žmonių žudynėmis, rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybėmis, gelbėjo žydus. Izraelio valstybė, remdamasi išsigelbėjusių žydų liudijimais, jų gelbėtojams suteikia Pasaulio Tautų Teisuolio vardą ir apdovanoja medaliu, ant kurio parašyti žodžiai: ,,Išgelbėjęs vieną gyvybę-išgelbėja visą pasaulį“.
Lietuvoje žydų gelbėtojai Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu yra apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.
Kretingos rajone ŽGK 1997 metais apdovanotas Darbėnų miestelio gyventojas Kostas Želvys (1907-1993), prisidėjęs prie seserų Judilaičių gelbėjimo. Dirbdamas Darbėnų kooperatyve, joms parūpino fiktyvius dokumentus, padėjo ištrūkti iš Darbėnų sinagogos, kur porą mėnesių buvo laikomi ir saugomi žydų moterys, paaugliai ir vaikai. Seserys Judilaitės kooperatyvo parduotuvėje, buvusioje šalia sinagogos, kurį laiką lopė maišus. Po to mergaitės slapstėsi Būtingės kaime, kur ir sulaukė nacių okupacijos pabaigos.
Už išgelbėtas Basės Abelmanaitės-Jankelovičienės ir Rapolo Veržbolausko gyvybes, 1991 metais Pasaulio Tautų Teisuolio vardas suteiktas netoli Salantų, Imbarės kaime, gyvenusiems Sofijai Kasperaitienei (1898-1972) ir Pranui Kasperaičiui (1888-1969). 2002 metais jie buvo apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.
Abu išgelbėtieji salantiškiai žydai karo metus praleido slėptuvėje, įrengtoje Kasperaičių namuose. Basia Abelmanaitė pas juos pateko paskutiniu momentu išvengusi sušaudymo, naktį pabėgusi nuo baudėjų. Ji prieš tai kurį laiką pas Kasperaičius dirbo jų ūkyje ir žinojo, kad pabėgus jai bus suteikta prieglauda. Gi Rapolą Veržbolauską pas Kasperaičius, gelbėdami nuo mirties, slapta atvežė geradariai salantiškiai.
Didelę moralinę ir materialinę pagalbą besislapstantiems teikė Salantų bažnyčios klebonas Antanas Simaitis, bažnyčioje savo pamoksluose smerkęs žydų žudynes, raginęs žmones elgtis krikščioniškai ir padėti žydams. Jo įtakoje Kasperaičių šeima ir apsisprendė gelbėti žydus, nors aiškiai žinojo, kas už tai jiems gresia.
Namo gale buvo atitverta nedidelė patalpa, kurioje tilpo pora suoliukų. Įėjimas į slaptavietę buvo per drabužių spintą, dengusią visą sieną. Išėmus spintos galinėje sienoje porą lentų, buvo galima į ją patekti. Pats kunigas slapta lankydavo besislapstančius, palaikė juos morališkai. Kilnus kunigas Aantanas Simaitis už žydų gelbėjimą taip pat bus pristatytas apdovanojimui. Buvo laikotarpis, kai kitame namo gale gyveno laikinai apsistoję nacistinės okupacinės valdžios pareigūnai. Tada reikėjo ypatingai saugotis ir net gudrauti.
Kartu gyvenusi P. Kasperaičio sesuo kambariuose paskleisdavo aštrius vaistų –valerijono, kamparo kvapus, kurių vokiečiai, bijodami ligų, vengė, todėl į kitą trobos galą ir neužeidavo.Apie pas juos besislapstančius svetimus žmones niekam neprasitardavo ir Kasperaičių vaikai.
Taip bendromis visų pastangomis pavyko išgelbėti nuo mirties šiuos du nekaltus žmones. Neabejotina, kad žmonių, gelbėjusių žydus, Kretingos rajone būta ir daugiau, bet jie ne visi žinomi, kai kas iš jų taip ir iškeliavo anapilin, apie tai net neprasitarę savo vaikams ar aplinkiniams, nes Sovietinei valdžiai žydų gelbėjimas nuo mirties nebuvo gerbtina veikla. Lietuvoje ji vykdė savo partinę politiką, todėl ir Kasperaičių šeima 1951 metais, kaip vadinamieji buožės, buvo ištremti į Sibirą, nors turėjo tik 11 hektarų žemės ir pagal tuometinius sovietinius įstatymus lyg ir neturėjo būti tremiami. Matyt, todėl, kad jau ėjo 195-ieji metai, neištremtų ūkininkų kaimuose buvo likę nedaug, o ir trėmimo planus represiniams organams reikėjo vykdyti. Nepadėjo ir išgelbėtų žydų liudijimai apie šių žmonių kilnumą ir drąsą.
Vilniuje įsikūręs Valstybinis Gaono žydų muziejus laukia iš žmonių naujų liudijimų apie žydų gelbėtojus. Jie, nors ir po mirties, privalo būti pagerbti ir to reikia visiems mums – ir žydams, ir lietuviams.
Apie šių paprastų mūsų žemiečių iškilius darbus Kretingos rajono visuomenė beveik nieko nežino, o juk šių žmonių didvyriškumas, pasiaukojimas ir krikščioniškas gyvenimas vertas deramos pagarbos ir įamžinimo. Iniciatyvą, įamžinant Sofijos ir Prano Kasperaičių atminimą, turėtų rodyti ir Salantų miestelio bendruomenė. Juk jiems beveik nežinomi žemiečiai yra žinomi visame pasaulyje. Gaila, bet Kretingos rajono valdžia neretai atsibunda tik tada, kai, kaip ir sovietiniais metais, gauna nurodymus iš viršaus, iš Vilniaus. Eilinių žmonių iniciatyvos jų visai nedomina. Apie žymaus kretingiškio žydo B. Joselevičiaus atminimo įamžinimą Kretingoje prabilta tik tada, kai buvo priimtas atitinkamas Vyriausybės nutarimas, ir tie, kurie iki tol ignoravo visuomenės siūlymus tai padaryti, staiga tapo jo atminimo įamžinimo šalininkais ir net pasišovė tam vadovauti. Kaip sakoma, būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Gaila, bet Lietuvos visuomenė kol kas per mažai žino, suvokia ir atjaučia Holokausto tragedijos mastą ir žiaurumą. Vis dar nesuvokiama, kad Holokaustas ne tik žydų tragedija. Masinis Lietuvos gyventojų naikinimas – tai ir visos mūsų šalies tragedija. Deja, ne išimtis ir Kretinga. Istorinės žydų kapinės, kuriose palaidoti nacių okupacijos metais nužudyti žydai ir kitų tautybių žmonės, yra tapusi girtaujančiųjų užuovėja bei šunų išvedžiojimo vieta, kapinių teritorijoje mėtosi alaus skardinės ir plastikiniai buteliai, yra nuverstų antkapių. Kapinės ir jų prieigos apaugusios pusmetrine žole. Prie jų nėra jokios informacijos, kad čia yra kapinės, kuriose reikia ir atitinkami elgtis, kaip elgiamasi kitose Kretingos mieste esančiose kapinėse, kur palaikoma tvarka, laiku šienaujama žolė, neretai užsuka ir mieste budintys policijos pareigūnai, todėl ten negirtuokliaujama, netriukšmaujama ir nešiukšlinama.
Gal todėl mieste ir nėra jokios nuorodos, kaip šias kapines rasti Kvecių miškelyje, kur taip pat yra Holokausto aukų palaidojimo vieta, keliukas, vedantis prie paminklo nužudytiesiems, duobėtas, duobes bandyta užpilti statybinėmis atliekomis, nors maišas šiukšlėms rinkti yra. Matyt, kad vieta kažkiek prižiūrima.
Seniai žinoma, kad pagarba mirusiam, nužudytam, žuvusiam, kokios tautybės jis bebūtų, yra tautos ir pačios valstybės kultūros dalis. Įdomu, kodėl iki šiol mes to atkakliai nenorime suprasti, nors ir skelbiamės esanti kultūringi, o dabar dar ir drąsūs. Bet ar iš tikrųjų tokie esame?

2013, birželis